PAMIR RALLY 2013

“Pamir Rally”, arba Vidurinės Azijos link

Įžanga

Kelionės nuosavu transportu, ar tai būtų automobilis, ar motociklas, ar dviratis, visada žavėjo. Važiuojant matai kaip palaipsniui keičiasi gamta ir žmonės. Po Europa nekartą teko pakeliauti automobilių, bet visos kryptis buvo vakarų link. Tai buvo kelionės civilizuotais, infrastruktūrą turinčiais kraštais. Atvirai pasakius, šiek tiek nuobodžios kelionės. Na gal išskyrus kelionę į Norvegiją.

Po kelis kartus peržiūrėjau „Long Way Round“ ir „Long Way Down“, mūsų Starkaus ir Radzevičiaus kelionių video, o taip pat perskaičiau ne vieną kelionių po tolimuosius kraštus aprašymą rastą interneto platybėse. Žiūrėdamas video ar skaitydamas aprašytus nuotykius, keliavau kartu, bet tik mintyse. Tai kol kas ir likdavo galvoje, nes tokios kelionės atrodė kažkas nerealaus ir sunkiai įgyvendinamo. Viskas pasikeitė kai 2011 metais su žmona išvykome į povestuvinę kelionę po Uzbekistaną.

„Pamir Rally“ gimimas ir pasiruošimas kelionei

2011 m. rugsėjis, Samarkandas, Uzbekija. Su žmona apsistojome viename iš miesto centre esančių svečių namų. Kiemelyje viduje, ant vieno iš namo langų buvo užklijuoti du dideli lipdukai su užrašu „Mongol Rally“. Tai iš karto atkreipė mano dėmesį. Svečiu namuose buvę keliautojai papasakojo kas tai per ralis. Tada ir sužinojau, kad be pavienių keliautojų yra ir organizuotas kelionių renginys (jei jį galima taip įvardinti), kai iš vakarų Europos nuosavais automobiliais keliauja nemažai entuziastu iki Mongolijos ir savo automobilius palieka ten labdaros organizacijoms, kurios vėliau realizuoja juos, o pinigus panaudoja savo veikloje. Be naujų žinių apie labdaringus ralius, būdami Uzbekijoje taip pat gyvai susidūrėme su žmonėmis, keliaujančiais po visą Vidurinę Aziją ir aplink pasaulį. Keliauja įvairiai, kas savo transportu o kas be. Šis naujos „gyvos“ informacijos miksas virė mano galvoje. Norėjosi ir pačiam prisijungti prie keliautojų ir važiuoti tyrinėti pasaulį.

Paliekant Uzbekistaną, galvoje sukosi tik viena mintis, kad grižus į Lietuvą reikės susirinkti daugiau informacijos apie „Mongol Rally“ ir panašius renginius ir pabandyti užsiregistruoti į viena iš jų. Lietuvoje, naršant interneto platybėse, sužinojau, kad tokių labdaringų „kelionių“ yra ir daugiau. Pirma mintis buvo pabandyti užsiregistruoti į kurią nors iš jų. Greitai teko persigalvoti, nes pasirodė per daug sudėtinga ir brangu. Tada ir gimė mintis suorganizuoti panašią labdaringą kelionę pačiam. Be „Mongol Rally“, internete dar radau „Roof of The World Rally“, „Tajik Rally“ ir dar kelis panašius. Pradėjau galvoti apie savo ralio pavadinimą. Ir čia man padėjo tai, kad kelionė planavau per Pamyro kalnus iš čia atsirado ir pavadinimas „Pamir Rally“.

Dabar reikėjo surasti organizaciją Tadžikijoje, kuriai galėčiau palikti automobilį. Internete suradau kelias tokias organizacijas ir parašiau joms elektroninius laiškus. Gaila, bet atsakymų negavau. Tada sugalvojau pabandyti nusiusti laišką organizacijai, kuri jau turi tokios patirties ir šiuo metu bendradarbiauja su vokiečių organizuojamu „Tajik Rally“. Bandymas buvo sėkmingas. Man patvirtino, kad kai atvyksiu į Dušanbė susisiekčiau su jais, tai yra su „Habitat for Humanity Tajikistan“.

Toliau sekė maršruto dėliojimas. Pradžiai reikėjo sugalvoti kurias šalis aplankyti ir kiek dienų užsibūti viename ar kitame taške. Su maršrutu problemų nebuvo. Labai greitai pavyko sudėlioti. Maršrutas ėjo per Baltarusiją, Rusiją, Kazachstaną, Uzbekistaną, vėl Kazachstaną, Kirgiziją ir Tadžikiją. Pagal sudėliotą maršrutą pravažiuoti reikėjo apie 10 000 kilometrų.

Po maršruto prasidėjo dalyviu paieška. Po ilgų ieškojimų susidarė vienas ekipažas: aš, mano brolis Andrej ir mūsų kolega Bernardas. Ankstyvą pavasarį pradėjome automobilio paieškas. Iš pradžių mintys buvo apie „Nissan Micra“ automobiliuką, bet po susirašinėjimo su labdaros organizacija Tadžikijoje mums pasiūlė įsigyti „Opel Astra“, nes tai populiariausia markė Tadžikijoje. Na ką, gerai, pradėjome ieškoti. Paieškos ilgai neužtruko, tai buvo baltas kaip gulbė 1996 metu „Opel Astra“ universalas su benzininiu varikliu. Taip, automobilis yra, ekipažas yra, maršrutas yra, liko tik vizos. Smagiausia dalis. Procesas užtrūko apie du mėnesius. Rusijos ir Kazachstano vizas darėme Lietuvoje, Uzbekistano – Latvijoje, o Tadžikijos – Baltarusijoje. Nors ir rinkome ilgai, tačiau su vizomis problemų neturėjome, procesas praėjo sklandžiai. Na dabar jau viskas, beliko tik sulaukti starto, kuris buvo suplanuotas birželio 28 d., sekmadienį (kitą dieną po „Depeche Mode“ koncerto). Likus savaitei iki kelionės įvyko „stebuklas“, sugedo mūsų „Opelis“. Jūs pasakysite anoks čia stebuklas? Pirma - sugedo prieš kelionę ir dar turėjome laiko remontui, antra - gedimo priežastis buvo blogi amortizatoriai, kuriuos pakeitėme naujais ir dėl to labai džiaugėmės kelionės metu, nes keliai vietomis buvo, na kaip gražiai išsireikšti..., na sustokim ties - buvo. Tikrai sakau, mums pasisekė, nes jeigu tai įvyktu nors ir ta pačią diena kai turėjome išvykti, kelionė būtų baigta arba būtų labai pakoreguotas maršrutas, kas suduotu psichologinį smūgį visiems. Taigi, auto buvo sutvarkytas dar iki starto, ir štai atėjo ta diena - 2013 m. birželio 28 d.

Ir dar, vos nepamiršau paminėti apie „Pamir Rally“ logotipą. Jį mums sukūrė mano geras draugas Tomas ir už tai aš esu jam labai dėkingas. Logotipas gavosi tiesiog nuostabus. Tomas taip pat pagelbėjo ir su kita atributika, sukūrė lipdukus mūsų automobiliui papuošti.

1 diena

Startuoti turėjome 8 valandą ryto, tad kėlėmės anksti, nes dar reikėjo papuošti automobilį lipdukais ir uždėti stogo bagažine. Aš ir Bernardas pradėjome darbus. Po valandos viskas buvo paruosta ir beliko prigriebti trečią dalyvį, Andrejų.

Kelionė prasidėjo. Valio! Judame Lietuvos-Baltarusijos sienos link. Tik apie 40 kilometrų. Pats asmeniškai ne kartą kirtau šią sieną ir dėl to planavau, kad čia neužtrūksime. Dėl sienos kirtimo procedūrų kaip ir viskas aišku. Bet deja, problemos prasidėjo ten, kur jų nelauki. Priežastis dėl kurios užstrigome Baltarusijos pusėje buvo du papildomi atsarginiai ratai. Pasirodo, užsienio piliečiui norint įvažiuoti į Baltarusiją, bent jau mus taip informavo, negalima vežtis daugiau kaip vieną atsarginį ratą.

Čia gi komplektacija tokia, o papildomi ratai į komplektaciją neįeina, vadinasi jų čia negali būti. Ir dar keisčiausia tai, kad šių ratų nekonfiskuoja ir už jų įvežimą susimokėti kokį tais muito mokestį irgi negalima, belieka ratus išmesti. O kur? Baltarusijos pusėje negali, reikia grįžti į Lietuvą arba į neutralią zoną. Na aišku. Jeigu tu esi Baltarusijos pilietis ratus įsivežti gali, bet reikia juos deklaruoti. Pagalvojome, kad pabandysime neutralioje zonoje paieškoti gerų Baltarusių. Po kokios geros valandos, kai mums sutvarkė „grįžimo“ dokumentus, pajudame į neutralią zoną arba kitaip „otstoiniką“. Ten pabandome susirasti geru dėdžių ir tetų, kurie galėtu priglausti mūsų ratus ir aišku tokiu neradome, tad teko palikti ratus tiesiog išmetant juos į konteinerį. Antras dublis kertant sieną buvo sėkmingas, bet su dar vienu nuotykiu. Grižus į Baltarusijos pusę ir atvertus pasą savo nuostabai pamačiau gražų antspaudą ant vizos „Anuliuota“. Toks pat gražuolis buvo ir pas Bernardą. Andrejaus viza lyg ir nebuvo papuošta. Galvoju, viskas, uždėtas antspaudas nors ir per klaidą vis tiek yra ta žymė kuri gali pridaryti papildomų rūpesčių. Einu aiškintis. Sutiktas pasienietis nuramina, sako kad anuliuota ne viza o įvažiavimo antspaudas. Pažiūrėjau dar kartą į pasą ir tikrai, viza vis dar galioja. Valio! Po trijų valandų, vietoj planuoto pusvalandžio, įvažiuojame į išsvajotąją Baltarusiją ir pajudame Minsko link. Pirmi 170 km ir mes jau Minske. Sukam ratus po miestą, žvalgomės. Ilgai Minske užtrukti neplanavome, plius ir laiko nelabai yra, dar laukia apie 600 km ir ne pačiais geriausiais keliais. Judant išvažiavimo iš miesto link pasigirdo kažkoks keistas garsas, sklindantis iš automobilio priekio. Man jau po truputėli pradeda virti smegenys. „Kas dabar?“ - Klausiu aš ir pridedu pora (gal ir daugiau) gražių žodžių emocijoms sustiprinti. Sustojom. Atidarėm variklio dangtį ir bandom kažką ten pamatyti. Na gerai, viskas lyg ir savo vietoje, jokių dūmų arba keisto kvapo nėra. Jau pradėjome galvoti apie servisą. Po to galvoju, čia gal kažkas su ratais nutiko. Ir ką jus galvojat? Taip, tas keistas garsas sklido iš ratų, o tiksliau iš vieno. Pasirodo vos nepametėm rato, jis vos vos laikėsi ant savo keturių varžtų.

Nukritęs ratas mašinai sveikatos nepridėtų ir kartu smarkiai pakoreguotų mūsų kelionės planus. Bernardo tranzitinė viza galiojo 48 valandas, tad sugedus automobiliui jo remontui turėtume mažai laiko. Kad ratas atsisukęs iš karto nepamatėme, nes buvo uždėti ratų „kalpokai“. Iš karto po šio incidento visi keturi „kalpokai“ buvo nuimti. Prisukom ratą ir patraukėme Gomelio link. Apie 70% kelio buvo remontuojama. Tad judėti greitai negalėjome. Gomelis dar nebuvo mūsų galutinė pirmos dienos stotelė.

Nakvoti turėjome Rusijoje, šalia Briansko, viešbutuke „Kalipso“, į kurį atvykome pirmą valandą nakties Rusijos laiku. Dušas, lova ir miegas.

2 diena

Mūsų laukė apie 1 000 km iki Volgogrado. Tai turėjo būti pats ilgiausias atstumas įveiktas per vieną dieną visos kelionės metu. Po pusryčiu, lėtai bet vis dėl to pajudame toliau į rytus. Bernardas sėdo už vairo, Andrejus bando kažką skaityti, o aš tiesiog sėdžiu ir spoksau pro langus. Už automobilio langų ramus ir lėtas rytas. Kur ir kaip važiuoti kaip ir aišku. Telefone turime „GPS‘ą“, kurio pagalba sėkmingai įveikėme pirmą dieną. Bet šį kartą viskas buvo šiek tiek kitaip. Andrejus užprogramavo navigaciją, o ta rodo, kad tam tikroje vietoje galima sutrumpinti kelią, sutaupysime laiko ir mažiau kilometrų reikės važiuoti. Na ką, kertam kampą. Rezultate gal ir mažiau kilometrų išėjo, tačiau laiko prasme kelyje užtrūkome viena valanda ilgiau. Išsukom iš pagrindinio kelio.

Važiuojam. Kelias kaip ir neblogas. Už kelių minučių Andrejus sako, kad reikia sukti. Gerai, sukam. Pasukus, už kelių metrų kelio danga virto į mėsmalėje sumaltą asfaltą. Gal net ne mėsmalėje, o „asfaltmalėje“. Duobe ant duobes. Vėliau ir asfaltas dingo. Ir taip kažkur apie 15 km. Nedaug, bet ilgai. Tik bekraščiai saulėgrąžų laukai džiugino aki. Nei daug nei mažai, kažkur po valandos, mes ir vėl pagrindiniame kelyje. Pakelėse karšti kukurūzai, grybai, obuoliai, melionai, arbūzai. Neatsilaikėm ir sustojom nusipirkti virtų kukurūzų. Skanus. Bernardui vairuojant ir tuo pačiu metu graužiant kukurūzą vos nenulėkėm į griovį, spėjau sugriebti vairą.

Pakeliui į Volgogradą pravažiuojame kelis miestus, tarp jų Kurskas ir Voronežas. Volgogradą pasiekiame apie pirmą valandą nakties, taip pat kaip ir dieną prieš tai. Apsistojome nakvynės namuose įrengtose daugiabutyje penktame aukšte. Kartu su mumis ten dar buvo du kazachai, du italai ir britas su amerikiete. Nakvojome viename kambaryje kartu su administratore. Rytoj laukia pažintis su sugyventiniais ir miestu.

3 diena

Volgogradas – miestas matęs bene daugiausiai nusinešusį gyvybių mūšį antro pasaulinio karo metu. Miestas visiškai sugriautas ir atstatytas su vokiečiu „pagalba“ karui pasibaigus.

Išėjome į miestą. Volgograde turistų traukos vietų nėra labai daug. Aš išskirčiau tik šiuos: upės Volga pakrantė, Stalingrado mūšio muziejus ir Mamaev Kurgan. Pastarasis pats įspūdingiausias. Mamaev Kurgan – tai memorialas skirtas žuvusiems Stalingrado mūšio metu atminti. Įspūdingo dydžio moters su kardu, simbolizuojančios motiną tėvynę, paminklas bei atskiras amžinos ugnies memorialo pastatas su besikeičiančia sargyba man paliko didžiulį įspūdį. Tikrai didingas kompleksas.

Po kelių minučių prasidės sargybos pasikeitimo ceremonija. Ji čia vyksta kas valanda. Nepavydžiu jauniems kareiviams stovintiems sargyboje. Jie negali judėti, rodyti emocijų, krapštyti nosį ir panašiai. Už juos tai padaro kitas kareivis, kuris juos prižiūri. Na štai, artėja pamaina. Atidirbtas triukšmingas žingsnelis, ir po kelių minučių keturių kareivių sargybą jau pakeista.

Apsilankome ir Stalingrado mūšio muziejuje, pravažiuojame vieninteliu pasaulyje požeminiu tramvajumi, o vakare patraukiame prie Volgos. Aišku, pasiimam ir alaus.

Taigi, grįžtam prie mūsų kambariokų. Kaip jau rašiau, kartu su mumis apsistojo du italai ir britas su amerikiete. Jie visi yra „Mongol Rally“ dalyviai. Štai ir pirmasis prisilietimas prie to, kas mane galutinai įkvėpė tokiai kelionei. Italai jau baigė savo pasirodymą, nes sugedo jų mašina, kaip supratau turėjo problemų su varikliu. Remontas turėjo brangiai kainuoti, o ir pataisyti automobilį užtruktu. Realiai, jeigu ne tas gedimas, mes jų būtume ir nesutikę, bet dabar jie užstrigo Volgograde ir ieškojo variantų kaip pargabenti automobilį į Europos Sąjungos teritoriją. Pasirodo, Rusijoje palikti automobilį ne taip paprasta. Britas su amerikiete tiesiog buvo lėti, bet tą pačią dieną jie paliko Volgogradą.

Vakare svečių namuose vyko lengvas vakarėlis. Namų administratorė bandė bendrauti su užsieniečiais laužyta anglų kalba. Su mumis bendrauti neįdomu, mes gi ne kokie tai užsieniečiai, mes gi, kaip ji pasakė savo draugei, savi.

Anksti ryte išvykstame. Pusryčiams savo naujiems draugams paliekame pusę meliono ir ant šaldytuvo lipduką su „Pamir Rally“ logotipu.

P.S.: Vėliau, kelionės metu sužinojome, kad vienam iš italų vis dėlto pavyko baigti „Mongol Rally“, bet tik su kitu ekipažu, prie kurio jis prisijungė Alma-Atoje, Kazachstane.

4 diena

Ši diena ir vėl buvo skirta važiavimui. Turėjome iki vidurnakčio pasiekti Kazachstaną. Iki sienos nusprendėme vykti per autonominę respubliką Kalmukiją ir užsukti į respublikos sostinę Elistą. Kalmukija yra budistinė respublika, vienintelė tokia geografinėje Europoje. Tai stepių šalis išsidėsčiusi Kaspijos jūros žemumoje. Kalmukija ribojasi su Dagestano autonomine respublika, kuri taip pat įeina į Rusijos sudėtį.

Atvykus į Elistą aplankome vienintelį turizmo požiūriu įdomu objektą - Elistos auksinę šventyklą, kuri tuo pačiu yra ir kultūros namai. Prieš tai neteko lankytis budistų šventyklose, bet tikrai galiu pasakyti, kad objektas įdomus ir pakankamai gerai sutvarkytas. Šventykla nauja, pastatyta tik 2004 m. Viduje fotografuoti neleido, na nelabai ir buvo ką, nebent tik aukščiausią Europoje Būdos skulptūrą.

Iš Elistos toliau į rytus, Astrachanės ir Kazachstano sienos link. Važiuojame labai gražiu bei tvarkingu keliu. Judame per stepes bei išdžiūvusius vandens telkinius, kurie po savęs paliko tik baltas sūrias dėmes. Sustojame prie vieno iš jų ir Andrejus su Bernardu nusprendžia pasižiūrėti iš arčiau, kas tai per druskos ežerai. Man belieka stebėti kaip du žmogeliukai laksto baltos spalvos ežeru lyg žiemą ant ledo.

Po kelių valandų pasiekiame Astrachanę ir nusprendžiame šiek tiek pasižvalgyti po miestą. Važinėjame ratais, patys nežinome ko ieškome ir nelabai ką randame. Pamatome Astrachanės Kremlių. Bet deja, į vidų patekti negalime, užsidaro, informavo mus kaukazietiškos išvaizdos jaunuolis. Na ką, nėra ką žiūrėti taitraukiam į Kazachstaną. Pradėjo temti. Pasiekus Rusijos ir Kazachstano sieną ilgai neužtrunkame. Rusai greitai praleidžia, kazachai taip pat ilgai mūsų nekankina, ir po kelių akimirkų mes jau stepių šalyje ir geografinėje Azijoje. Nežinau kaip Andrejui ir Bernardui, bet man kazachai, kaip ir kitų Vidurinės Azijos šalių pasieniečiai pasirodė apkvaišę, kažkaip keistai bendrauja ir uždavinėja netikėtus ir keistus klausimus. Iš vienos pusės linksma, iš kitos, dėl tokio nenuspėjamumo kartais darosi nejauku.Pirma valanda nakties. Sutinkame Tadžikus varančius „Opelį“ su lietuviškais numeriais į savo Tėvynę. Jie iš pradžių palaikė mus už savus, privažiavo su šypsenomis ir jau pradėjo kalbinti, bet kai pamatė mūsų išbalusius veidus suprato, kad čia „kiti“ Tadžikai, tie kur iš Lietuvos.

Gerai, reikia nakvynės. Automobilyje nakvoti nesinorėjo, o naktį statyti palapinę neaišku kur irgi ne pati patraukliausia mintis. Išsiaiškinome, kad už kokių 48 kilometru yra viešbutukas. Tai čia tik 48 km, greitai nuvažiuosime. Prieš kelionę aš aišku pasidomėjau, kokiais keliais mums teks važiuoti, ir vieni iš labiausiai neigiamų atsiliepimų buvo būtent apie šią atkarpą, kuria ir turėjome važiuoti iki nakvynės vietos. Galvojau, kad tie vakarų pasaulio gyventojai vos pamate duobę iš karto puola skustis ir sakyti ai kokie blogi keliai, ir kad tokių gyvenime dar nematė. Bet pasirodo, kad iš tikrųjų, kelias kuriuo pradėjome važiuoti, atsiprašant, buvo tikras „Š“. Duobė ant duobės. Mažos duobutės, didelės duobės. Duobutė duobėje. Lyg važiuotum kelio duobių parodoje ir vertintum, kuri iš jų tikrai verta duobės vardo. Mūsų maksimalus greitis apie 40 km per valandą, na o vietiniai pjauna ir iki 80-90 km per valandą greičiu, o kas jiems. Mums tai dar važiuoti ir važiuoti, čia tik pati kelionės pradžia. Taupom mūsų „Opelį“.

Nepraėjo ir dvi valandos kaip mes pasiekiame savo tikslą. 50 JAV dolerių ir gauname liuksą, t.y. didelį kambarį su dvigulę lova ir išskleidžiamu foteliu. Visi miegoti.

5 diena

Štai ir rytas. Neblogai išsimiegojome. Laikas ruoštis keliauti toliau. Išėjus į lauką, kieme pastebėjau nedidelį mėlyną automobilį apklijuotą lipdukais. Netrukus pasirodė ir patys šeimininkai. Tai buvo keturi vaikinukai iš Danijos, kurių tikslas buvo Mongolija. Jų automobilis buvo labai mažas, tad kelionės metu visus savo daiktus jie sukraudavo ant savadarbės stogo bagažinės. Kai sustodavo nakvynei, savo mantą tekdavo temptis su savimi ir taip kiekvieną rytą. Pasišnekučiavome, pažaidėme futbolą ant apdulkėjusios aikštelės ir atsisveikinome. Neužilgo ir mes susikrovėme savo kuprines ir iškeliavome. Mūsų sekanti nakvynės vieta toliau į rytus nutolęs miestas Atirau.

Kelyje sutikome daug kupranugarių, kurie tiesiog įžūliai eidavo važiuojamąja dalimi ir dar sustodavo, atsisukdavo ir smerkiančiu žvilgsniu žiūrėdavo į mus, ir galvodavo apie mus visokias nešvankybes. Artėjant prie Atirau miesto kelio danga vis gerėjo ir mūsų spidometro rodyklė pakilo virš 40 km per valandą žymos. Atvykus į miestą susiradome pigų viešbutuką ir ilsimės. Alus ir vietiniai patiekalai. O dar ir Wi-Fi. Prabanga. Ryte ir vėl į kelionę. Tikslas – Kazachstano ir Uzbekistano siena.

6 diena

Šios dienos tikslas pasiekti Kazachstano ir Uzbekistano sienos kirtimo punktą. Su tokiu nusiteikimu ir iškeliavome. Vaizdai didžiąją kelio dalį nesikeičia. Stepės, stepės, stepės. Pats kelias vietomis visiškai naujas, tiesiog veidrodis. Kur geras kelias, ten nuobodu. Bet nuobodžiauti ilgai neteko.

Pasiekus paskutinį didesnį miestelį, nuo kurio iki sienos apie 80 km, užsipilam kuro ir ieškom kur čia tas kelias. Surandam keliuką, kuris kažkuo priminė kelią tik įvažiavus į Kazachstaną. Kaip suprantu, Kazachai rūpinasi tik keliais šalies viduje, aišku ir tai ne visur, o keliai link pasienio jiems ne motais, jie kažkur sąrašo gale.

Kratydamiesi dulkėtu keliu sutinkame vienišą dviratininką keliautoją ir vietinius jaunuolius su sugedusia mašina. Sustojam pagalbai. Neužsiveda jų „karieta“. Paprašo mūsų raktų rinkinio ir bando kažką krapštyti. Vis tiek jokių rezultatų. Mums belieka tik stebėti. Iš mūsų tokie ir pagalbininkai. Jiems taip ir nepavyko užvesti savo automobilį. Na ką, mes atsisveikinome ir judame toliau. Siena jau arti.

Privažiuojame nedidelę sunkvežimių eilę. Lengvųjų nesimato. Praleidus kelias furas, kazachai patikrinimui įsileidžia ir mus. Ir vėl popieriukai, antspaudai. Procedūra galėjo būti ir greitesnė, bet tetulė už langelio sunkiai iškaitė kas buvo užrašyta ant mano deklaracijos. Baltarusių užrašytas kodas tikrai buvo kažkoks keistas, aš taip pat nesupratau kokie ten skaičiai. Moteriškė bandė skambinti į postą, kurį kirtom išvažiavus iš Lietuvos, bet susisiekti jai nepavyko. Sako, gerai, važiuokit. Taip ir padarėme. Paliekame Kazachstaną ir įvažiuojame į neutralią zoną, t.y. į niekur. Iš lengvųjų mes pirmi sustojam prie vartų į Uzbekistano postą ir laukiam kol mus įleis „broliai“ uzbekai. Belaukiant susidaro sunkvežimių ir lengvųjų eilės. Pėsčiųjų juosta taip pat pilna. Ten vien uzbekai, grįžtantys namo iš Rusijos su didelėmis tašėmis, įvairiomis autodetalėmis ir kitokiu inventoriumi. Iš pradžių leidžia pėsčiuosius grupelėmis. Dalį savo turto žmonės tiesiog bando permesti per tvorą. Visi stumdosi, skuba. Prie bendro vaizdo prisideda ir pati aplinka. Aplinkui šiukšlės ir purvas. Netoliese stovi bačka iš kurios rūksta juodi dūmai. Gerai valandai prabėgus įleidžia kelias furas, o po to ir lengvąsias, tarp jų ir mes. Įvažiavus į teritoriją prie mūsų prieina vienas iš darbuotojų pasišnekėti. Kaip ir kazachai, taip ir šis uzbekas man pasirodė apsvaigęs. Kažkaip keistai elgiasi. Na bent gerai tai, kad jie linksmi ir draugiški. Kol išsiaiškinome kur ir prie kurio langelio prieiti praėjo gera valanda. Kaip visada, sutinki geranoriškai nusiteikusius vietinius, kurie stengiasi padėti. Pagalbos taip pat sulaukėme ir iš tolimųjų reisų vairuotojų Latvių, kurie veža krovinius į Uzbekistano ir Afganistano pasienio miestą Termezą. Saulė jau nusileido, o mes vis dar tvarkom dokumentus. Sekanti procedūra automobilio registravimas. Tam, kad užregistruoti savo transporto priemonę, reikia automobilio techninio paso ir vairuotojo paso kopijų. Automobilio paso kopijos su savimi neturėjome, tad turėjome pasidaryti vietoje. Deja mums prieš nosį sugedo kopijavimo aparatas. Dar pusantros valandos tenka laukti. Sutvarkius aparatą pasidarau kopijas ir einu prie langelio, prie kurio pralaukiu dar apie valanda nes furistų dokumentus tvarko šiek tiek ilgiau. Linksmas pasienietis uzbekas sako, kad pakentėčiau dar šiek tiek, jau tuoj tuoj.

Pagaliau sulaukiu savo eilės. Mašina užregistruota ir lieka paskutinės procedūros - tai muitinė ir auto patikra. Andrejus su Bernardu jau viska buvo praėję, tad laukė manęs. Mūsų mašinos smarkiai nepurtė, standartiniai klausimai, lengva apžiūra ir pasiūlymas sužaisti nardais. Sakau, kad kitą kartą tikrai sužaisim. Viskas. Po kokių 6 ar 7 valandų pagaliau privažiuojame prie vartų į Uzbekistaną, atiduodam kažkokį taloną, dar kartą patikrina pasus, vartai atsidaro ir mes jau kitoje šalyje. O už vartų tamsu, nieko nesimato. Prie mūsų iš karto pribėga vietiniai siūlydami išsikeisti vietinės valiutos. Sakom, kad rytoj ryte ir pavažiavus šiek tiek toliau sustojam nakvynei. Aš ir Andrejus miegam automobilyje, o Bernardas nusprendė nakvoti palapinėje.

7 diena

Rytas Uzbekistane, o tiksliau Karalpakastano autonominėje respublikoje. Miegojom prastai, ir tai ne tik dėl to, kad miegojome automobilyje, bet ir dėl visą naktį kelto įvairaus triukšmo. Tai autobuso variklis kaukia, tai uzbekai garsiai diskutuoja. Bernardas skundėsi, kad aplink jo palapinę vis kažkas šmirinėjo.

Kai statėme automobilį naktį nelabai įsivaizdavome kaip atrodo aplinka, tik iš ryto pamatėme kur teko nakvoti. Tai kažkokia automobilių stovėjimo aikštele, kartu ir šiukšlynas, ir turgelis, ir atskiras pastatas tualetui, ir dar kažkam, nors aplink vaizdas toks, kad jautiesi jau pačio tualeto viduje. Vieta tikrai nekėlė susižavėjimo. Ta proga nusprendėm kuo greičiau nešdintis iš ten.

Išsikeitėme vietines valiutos už neblogą kursą ir vėl į kelione. Beje, kalbant apie uzbekišką valiutą, tai keisti pinigus geriau pas vietinius, nes jie siūlo geresnį kursą nei valstybinės keityklos. Su pinigu keitimu problemų neturėjome. Tik išsikeitus 100 JAV doleriu gauni nemažą krūvelę uzbekišku somų. Didžiausia kupiūra 1 000 somų, o kursas apie 2 600 somai už dolerį (2013 m. vasarą).

Uzbekijoje prasideda blok postai. Pirmame iš jų mus užregistruoja, paklausinėja iš kur ir kur traukiame, o taip pat pasiūlo užsukti į artimiausią „Čaichaną“, kažkur už penkių kilometrų. Kodėl gi ne. Šiltas maistas dabar būtų kaip tik. O gal ir kuro pavyks įsigyti, nes įvažiavus į Uzbekistaną supratome kad Šiaurinėje Uzbekijos dalyje yra problemų su kuru. Degalinėse įsigyti beveik neįmanoma. Kurą galima gauti tik iš vietinių su tam tikru antkainiu.

Štai ji, „Čaichana“. Sustojame aikštelėje šalia automobilių lietuviškais numeriais. Tadžikai už vairo, varo mašinas pardavimui į Dušanbė. Dar vėliau pasirodo du vokiečiai ant motociklų. Jie keliauja į priešingą pusę. Jau grįžta namo. Pabendraujam, padarom bendrą nuotrauką. Privažiuoja dar viena mašina. Baltarusiai. Internacionalas kažkoks susirinko. Na aišku, čia gi vienintelė padori vieta kokiu 50 o tai ir daugiau, kilometrų spinduliu.

Viduje interjeras nežavi, bet kitokio ir nereikia. Paprasta kaip 3 kapeikos ir puiku. Čia pat gali pavalgyti ir pamiegoti. Užsisakome maisto ir arbatos. Ir pasiteiraujame apie kurą. Šeimininkas sako turiu, bet prieš pasakant kokia to kuro kaina atsiprašė ir paprašė nepykti. Kaina už 80 markes benziną buvo 3 000 somų. Kartu su mumis kurą pirko ir vokiečiai. Žodžiu, įsigijom visas kuro atsargas, kurias turėjo šeimininkas. Dabar iki Chivos tikrai užteks.

Sotūs ir su pilnu kuro baku pajudame link Muinako, buvusio uosto Aralo jūros pakrantėje. Dabar ten tik smėlis ir keli surūdiję laivai, palikti turistų pramogai. Didžioji dalis laivų, kaip bebūtų gaila, sugulė metalo laužo supirktuvėse. Nenoriu pasakoti graudžios Muinako ir Aralo jūros istorijos, viską rasite internete.

Diena persirito į antrą pusę. Lauko temperatūra virš 30 laipsnių karščio. Vis dar pakeliui į buvusį uostą. Vienoje iš gyvenviečių nusiperkame pirmą šios kelionės arbūzą. Kažkur apie penktą valandą vakaro pasiekiame savo tikslą, įvažiuojam į miestelį ir patraukiam turistinio objekto link. Sustojame specialiai įrengtoje aikštelėje ir keliaujam prie laivų. Dykuma iki horizonto. O visai neseniai čia visur buvo vanduo.

Laikas važiuoti į Chivą. Laukia nemažas gabaliukas kelio. Dar neišvažiavus iš miestelio prasilenkėme su spalvota mašina. Mes sustojom ir ji sustojo. Įjungiu atbulinę pavarą ir ji juda link mūsų. Priartėjus pamatome, jog tai „Mongol Rally“ dalyvaujantis ekipažas iš Australijos. Jie ką tik kirto Turkmėnijos ir Uzbekistano sieną ir traukia prie surūdijusių laivų, kur planavo pernakvoti palapinėse. Smagiai pabendravome, lyg būtume labai geri pažįstami ir nesimatėme jau kurį laiką. Padarome bendrą nuotrauką ir išsiskiriame.

Chivą pasiekiame tradiciškai, apie pirmą valandą nakties. Kur apsistoti žinojome iš anksto. Nuspendėme nakvoti ten pat kur ir aš su žmona prieš du metus. Atvažiavus sužinojome, kad laisvų kambarių nėra, bet čia ne problema. Šeimininkė pakloja terasoje antrame aukšte. Naktis šilta. Miegosim ramiai.

8 diena

„Alibek Guest House“, taip vadinosi mūsų namai artimiausiomis dienomis. Chivoje apsistojome dviem dienoms. Nusprendėme šiek tiek pailsėti. Nakvynė žmogui terasoje 7 JAV doleriai, kambaryje 12 dolerių ir į kainą įeina pusryčiai. Nuo apsilankymo čia prieš du metus šeimininkams pavyko daug ką patobulinti. Kiekviename kambaryje po kondicionierių, atskiri dušai ir tualetai. Pagrąžinta terasa. Žodžiu, kurortas. Gulėk ir mėgaukis vaizdu į senamiesčio sieną su bokštais.

Registruojantis šeimininkei pasakiau, kad jau lankiausi čia 2011 metais, aišku ji manęs nepažino. Per tiek laiko čia tiek turistų praėjo, tad atsiminti kažkokį vaikinuką nėra šansų. Na nieko tokio, nuolaidos vis tiek negautume. Nors kas ten žino.

Kol dar oro temperatūra nepasiekė savo piko, einam apžiūrėti miesto, o tiksliau keliaujam į senamiestį „Itchan Kala“. Patekus į senamiestį grįžti kokius 400 metų atgal į praeitį. Čia gerąja prasme. Moliniai namai, mečetės, siauros gatvelės. Na ir kaip gi neužsuksi į turgų, kuris įsikūręs čia pat, šalia. Arbūzai, melionai, prieskoniai ir kitos gėrybės.

Užsukam į vieną iš turgaus lauko užeigų. Darbuotojos ir čia mus priima už savus. Vis dėl to kažkada buvom viena šalis. Prisėdam, užsisakom samsos (pyragėlis su mėsa) ir alaus. Sėdim, bendraujam. Jausmas kaip kokiais devyniasdešimtais Gariūnuose valgyčiau čebureką. Mus pamato ir kiti turistai ir nusprendžia prisėsti šalia. Bet čia jau buvo prancūzai. Rusiškai nelabai supranta ir su darbuotojomis susikalbėti neišeina. Bernardas nusprendžia padėti. Prieina ir pradeda versti iš rusų į anglų meniu, rankomis vaizdingai aiškindamas kas ta samsa yra.

Darosi vis karščiau ir karščiau. Nusprendžiam grįžti į „namus“, bet prieš tai nusiperkame dideli arbūzą. Kaip gi tokią karštą dieną be jo. Visą popietę prasivoliojam terasoje. Per tokius karščius nesinori niekur eiti. Guli sau, o merginos (ar tai šeimininkės dukros, ar tai pasamdytos darbuotojos) viską valo, ruošia maistą, o šeimininkės vyras ir sūnus ilsisi kaip ir mes. Jie turi kitų pareigų, gali tau iškeisti dolerius į somus, parūpinti kuro ir panašiai. Kai darbų nėra, sėdi sau ir griaužia saulėgrąžas. Andrejui aišku patiko, kaip čia viskas „organizuota“.

Vakare saulei šiek tiek nusileidus, į miestą vėl pradeda plūsti žmonės. Mes taip pat ne išimtis. Visai sutemus senamiestis ištuštėja. Praktiškai nesutinki ne vieno žmogaus. Tik pavienius turistus. O be reikalo. Naktį senamiestis apšviečiamas skirtingomis spalvomis, kas suteikia jam visai kita vaizdą. Pirmoji diena Chivoje jau eina į pabaigą. Grižus į svečių namus, prieina šeimininkė ir sako, kad prisiminė mane. Iš pradžių peržiūrėjo savo žurnalą, kuriame registruoja visus savo gyventojus, rado mano pavardę ir iškart prisiminė mane ir mano žmoną. Tapom jei ne giminės, tai bent jau artimais draugais.

Be mūsų svečių namuose buvo ir kitų užsieniečių. Sutikom lenkų porelę, keliaujančią jau keturis metus, kitus „Mongol Rally“ dalyvius. Su visais pabendravom, pasidalinom įspūdžiais. Labai patiko klausytis lenkų porelės pasakojimų apie jų pasibastymą po pasaulį. Tą dieną sutikome ir dar vieną lenką vardu Tomekas. Jis keliavo vienas. Prieš kelionę į Vidurinę Aziją aplankė Gruziją, Armėniją ir Azerbaidžaną. Tomeką dar sutiksime mūsų kelionės metu, bet apie tai vėliau.

9 diena

Antroji diena Chivoje. Šiandien planavome nusipirkti benzino, nes jau kitą dieną turėjome pajudėti Bucharos link. Šeimininkės sūnus pažadėjo padėti šiuo klausimu. Dar kartą pasibastėme po miestą, skaniai pavalgėme ir dienos metu sukritome terasoje. Po pietų atsirado kuras. Prisipildėme pilną baką ir kanistrą. Diena praėjo ramiai.

10 diena

Kėlėmės anksti. Šeimininkė specialiai mums paruošė pusryčius. Tradiciškai pusryčiams duoda kiaušinienę, bet šį kartą tai buvo naminiai makaronai su mėsa. Keistas pusryčių maistas, bet buvo gerai. Pavalgę atsisveikinom ir pažadėjom vėl apsistoti pas juos, kai busime Chivoje.

Ankstus rytas vėsus, saulė dar žemai. Puikus oras kelionei. Prieš Bucharą nusprendžiame aplankyti vieną iš šiame regione esančių senovinių molinių tvirtovių, tiksliau tai, kas iš jų liko. Važiuojame link vienos iš geriausiai išsiklaikusių. Apeinam, apžiūrim, pasifotografuojam ir važiuojam toliau. Dabar jau Bucharos link. Kelias į Bucharą veda per dykumą „Kizil-Kum“. Kelio kokybė įvairi, nuo neseniai patiesto naujo keliuko iki dulkėto žvyrkelio. Keliui priartėjus prie Amu-Darjos upės ir Turkmėnistano sienos sustojame pasižvalgyti. Visur smėlis, dulkės, beveik jokios augmenijos. Dykuma.

Bucharą pasiekiame apie 4 valandą, tad turim pakankamai laiko įsikurti ir pasivaikščioti po miestą. Kaip ir Chivoje taip ir čia apsistojome ten pat kaip ir prieš pora metų. Vieta gera, beveik senamiestis. Kai atvykome, svečių namuose buvo apsistoję keli keliautojai dviračiais. Sunešėme daiktus ir pirmyn į miestą. Iš pradžių ėjome pavalgyti, nes po rytinių makaronų su mėsa nieko nevalgėme. Žinojau, kad netoli senamiesčio yra nebloga vietinė užeigėlė.

Didžioji dalis klientų ten yra vietiniai, o tai reiškia, kad už gerą kainą ten galima visai skaniai pavalgyti. Vakare plovo paskanauti neišėjo, nes jis gaminamas tik pietums. Su padavėju susitarėme, kad rytoj mums paliktų 3 porcijas, nes tikrai norėsime paragauti Bucharos plovo. Pavalgius, pilnais pilvais, einam apžiūrėti pagrindines Bucharos vietas. Andrejui vis dėl to labiau patiko Chiva, man ir Bernardui ir Chivoje ir čia gražu. Na o dėl turistų, tai Bucharoje jų jau daugiau ne Chivoje.

11 diena

Po pusryčių ir vėl į miestą, o tiksliau į turgų. Planavau šiek tiek apsipirki. Daugiausiai domino prieskoniai. Prieskoniais prekiauja nemažai žmonių, bet nusprendžiau viską pirkti tik iš vieno. Susiradau moteriškę, pas kurią ir radau ko reikia: barbarisai, iranietiškas ir uzbekiškas šafranas, kardamonas ir dar velnias žino kas. Turėjau žmonos sąrašiuką, tai pagal jį ir pirkau. Kai visi sąrašiuko punktai jau buvo pažymėti varnele, prekybininkė sako, kad padarys puikų arbatos mišinį. Sutikau. Primaišė kažką. „Arbatos“ kvapas kaip kokios sriubos prieskonių. Nieko, pridėsim šiek tiek česnako, svogūnų ir išgersim.

Pasibasčius po turgų pusryčiai jau buvo suvirškinti ir galvoje vis sukosi mintys apie maistą, ir ne šiaip sau, nes šiandien mūsų laukė Bucharos plovas. Iš turgaus, apie pirmą valandą traukiam link užeigos, kurioje kaip mums žadėjo, laukia tris porcijos skanaus plovo.

Mus pasitinka jaunas darbuotojas ir mes iš karto tiesiai prie reikalo, prašom trijų plovo porcijų. Jis žiūri į mus nustebęs ir sako, kad plovo jau neliko. Mūsų šypsenos dingsta, bet tik trumpam. Iš užeigos pastato išeina dieną prieš tai aptarnavęs padavėjas su trimis porcijomis plovo. Valio! Štai ir dar kartą įsitikinau kad Vidurinėje Azijoje duotas pažadas bus tesėtas. Prie plovo užsisakom salotų, duonos ir arbatos. Šaukštas į ranką ir... kaip trimis žodžiais šį patiekalą apibudintų mano draugas „Nuo Sta Bu“. Po sočių pietų atgal į miestą grožėtis architektūra. Rytoj laukia trumpa, bet vis tiek, kelionė į Samarkandą.

12 diena

Į Samarkandą nusprendėme važiuoti ne pagrindiniu keliu, o darant nedidelį lanką per Šachrisabzą, tai dar vienas iš senų miestų, įsikūrusių šilko kelyje. Miestui daugiau nei 2000 metų, tik gaila, kad iki šių dienų šiame mieste išliko tik keli istoriniai objektai, ir tie ne pačios geriausios būklės. Šachrisabze stabtelim tik trumpam, užkandam ir traukiam link šios dienos tikslo – Samarkando.

Palikus Šachrisabzą, kelias priartėjo prie Pamyro Alajaus kalnų, arba tiksliau, jų gabaliuko, nes didžioji šios kalnų sistemos dalis yra Tadžikijoje. Tai buvo pirmas Opeliuko išbandymas kalnuotu keliu. Nežinojom kaip elgsis mašina pakilimo metu, tad šiek tiek jaudinomės. Mašiniukas nepavedė, kildami dar kažką sugebėjome aplenkti. Ši kelio atkarpa tikrai nuostabi, atsiveria nerealūs vaizdai. Visą tai stebėjome pro langą ir dabar nesuprantu kodėl tuo metu nesustojome pasigrožėti. Aukščiausias kelio taškas - Tachta Karačia perėjoje - siekia apie 1 670 metrų virš jūros lygio. Iki Samarkando jau netoli. Į miestą atvykome saulei būnant dar pakankamai aukštai. Kur apsistoti taip pat žinojome iš anksto. Patraukėme link „Bahodir“ nakvynės namų, kuriuose prieš du metus ir pamačiau didžiulius „Mongol Rally“ lipdukus.

„Bahodir“ nakvynės namai randasi strategiškai patogioje vietoje. Visi lankomiausi objektai yra šalia. Patys svečių namai nėra jau tokie tvarkingi, bet juose esantis vidinis kiemelis bei savininkų ir keliautojų sukurta atmosfera viską atperka. Be mūsų čia buvo ir „Mongol Rally“ dalyviai amerikiečiai, keliautojai dviračiais ir kiti pavieniai turistai.

13 diena

Šiandien laukia Samarkandas. Turėjome visą dieną apžiūrėti pagrindinius miesto istorinio paveldo objektus. Be lankomiausių vietų mūsų laukė ir dar vienas dalykas. Būtent šią dieną baigėsi Ramadanas ir miesto gyventojai ruošėsi šiai šventei, tad vakare į miesto centrą turėjo sugužėti nemažai pasipuošusių žmonių. Bet apie viską iš pradžių. Pradėdam nuo pagrindinio miesto objekto – Registano. Tai didžiulė aikštė su trimis medresomis (Islamo mokykla). Aikštė tikrai įspūdinga, ir viskas būtų kaip ir gerai, jeigu ne scena vidury aikštės, kuri ir gadino visą vaizdą.

Kompleksas tikrai žavus, o ypač kupolai keri savo turkio spalva. Aišku ir įvairiais raštais bei spalvomis papuošta fasadinė pastatų dalis užsifiksuoja atminty, kaip vienas iš nepakartojamų Rytų pasaulio architektūros stilių ir paminklų. Užlipom ant scenos ir bandėm surasti tinkamą vietą puikiam kadrui. Sunkiai sekėsi, vis ta scena maišydavo. Geras dėde policininkas leido būti ant scenos ir fotografuoti, kol neatėjo kitas policininkas, jau blogas, ir matyt koks viršininkas, tai galima buvo spręsti pagal pilvo dydį.

Kaip pradėjo šaukti, aprėkė gerietį pareigūną. Mes aiškų, viską supratome, čia dėl mūsų įvyko konfliktas, ilgai nelaukdami nulipome nuo scenos. Štai ir baigėsi fotosesija. Turizmas Samarkande klesti. Vokiečiai, Prancūzai čia vaikšto būriais, pavienių žioplinėtųjų taip pat netrūksta. Patekus į Medresų vidų, aišku, kad už pinigus, pamatai krūva suvenyrinių prekystalių, tai iš karto sugadina nuotaiką.

Dar gerai, kad suvenyrai būtų skirtingi, bet ne, visur viskas tas pats, o ir kainos suvenyrų Samarkande aukščiausios lyginant su Chiva ir Buchara. Tad norint įsigyti kokį vietinį niekutį pagalvokit apie tai prieš atvykdami į Samarkandą. Po Registano laukia mečetė „Bibi-Khanym“, Samarkando turgus ir nekropolis „Shah-i-Zinda“. Istorinių objektų lankymas šiek tiek kerta per piniginę. Iš turistų plėšia 10 kartų daugiau nei iš vietinių.

Tą pačią dieną dar norėjome užsukti į vietinę šimto metų senumo rytietišką pirtį, įsikūrusią netoli mūsų nakvynės namų, bet deja, ji buvo uždaryta, ar tai dėl Ramadano pabaigos, ar tai dėl kokių kitų priežasčių. Na nieko, po dušu praustis irgi gerai.

Taip besibastant po miestą, atėjo vakaras. Žmonių skaičius miesto centre vis augo. Visi tokie gražus ir pasipuošę. Ramadano pabaiga. Pirmą kartą stebėjome, kaip žmonės švenčia Ramadano pabaigą. Įdomų kaip kitose šalyse švenčiama ši diena, o ypač tose, kurios neįėjo į Sovietų Sąjungos sudėtį.

Žmonės buriavosi prie didžiulio fontano, šaudančio vandenį, apšviesto įvairiomis spalvomis. Visa tai dar lydėjo ir linksma uzbekiška muzika. Mes taip pat buvome linksmai nusiteikę, apėjome garbės ratą, pasifotografavome prie mažesnių spalvotų fontanų, nuėjome prie Tamerlano mauzoliejaus ir pasukome atgal į hostelį. Vis dėlto įtempta diena buvo, daug ką nuveikėme ir pamatėme. Tai buvo paskutinė kultūrinė diena Uzbekijoje. Jau rytoj mūsų laukė Kazachstanas.

14 diena

Gerai nusiteikę, sočiai pavalgę sukrovėme savo nedidele mantą į automobilį, atsisveikinome su šeimininkais ir aišku pažadėjome sugrįžti. Kryptis - link Uzbekijos sostines Taškento. Žemėlapyje matome, kad iš karto už Taškento galima kirsti sieną į Kazachstaną ir patraukti tiesiai į artimiausią miestą Šimkentą. Neblogai, dar ir sostinę šiek tiek apžiūrėsime. Atstumas iš Samarkando iki Taškento apie 300 kilometrų, iki Šimkento dar apie 140 km, o kur dar sienos kirtimo procedūros. Laukė ilga diena.

Kelionės į Taškentą metu nieko ypatingo neįvyko, tik milicininkų stabdymai. Stabdydavo pastoviai, bet matyt dėl to, kad galvojo jog Tadžikai varo mašiną pardavimui. Priartėjus mūsų automobiliui prie posto įdėmiau pažiūrėdavo į mus ir pamojuodavo savo lazdele, kad važiuotume toliau. Kartais sustabdydavo, paklausdavo kaip sekasi, net dokumentų neprašydavo ir paleisdavo. Visi milicinkai kaip kokie geri tavo pažįstami, visi pasisveikina paspausdami ranką.

Prasibrovus pro eilę milicijos postų ir patikrinimo punktų, pasiekiame Taškentą. Miestas tikrai nemažas, automobilių srautas taipogi. Sustoti ir apžiūrėti miesto tikrai neplanavome, tad pasisukioję šiek tiek miesto gatvėmis pasukome sienos link. Pasukus, sankryžoje mus stabdo patrulis. Per visą kelionę čia buvo patys profesionaliausi pareigūnai, kuriuos teko sutikti. Pasisveikino, prisistatė, paaiškino kodėl sustabdė, paprašė dokumentų. Pažeidimas aišku buvo nerimtas, įsukome ne į tą juostą, na iš kur mes galėjome žinoti, kad ne į tą. Pareigūnai buvo geri, paleido.

Ir štai, artėjame prie sienos, važiuojame kažkokiais tai šunkeliais. Privažiuojame punktą, o ten pasirodo automobilių nepraleidžia, tik pėsčiuosius. Žiūrim, kad žemėlapyje yra dar vienas kirtimo punktas, visai šalia, važiuojame tenai, bet ir ten pasirodo mūsų niekas nesiruošė praleisti. Ar ten tik vietinius praleidžia, nesupratom, bet sužinojome, kad norint kirsti sieną reikia grįžti apie 60 km atgal, t.y. Samarkando kryptimi. Ką padarysi, tenka apsisukti ir grįžti.

Kažkur po valandos privažiuojame pasienį. Pagaliau. Pirmoje būdelėje reikia užsiregistruoti norint patekti į Uzbekų pasienio zoną. Įeinu į būdelę, prieinu prie sėdinčio pareigūno ir paduodu dokumentus. O pareigūnas kažkoks linksmai nusiteikęs, pasileido per mobilųjį muziką, dainuoja sau. Atrodė, kad kažko būtų parūkęs. Užregistravo mūsų pasus, bet jų neatiduoda. Klausia, koks mano vardas. Po to linksmai pagal muzika kratydamas galva praveria vieną iš mūsų pasų ir rankos judesiu rodo, kad kažką reikia įdėti į tuos pasus, suprask, pinigų. Aš aišku apsimečiau, kad nieko nesuprantu. Jis kelis kartus pakartojo šią procedūrą, aš irgi neatsilikau, durnelį vaidinau neblogai. Kol mes žaidėm šį žaidimą atėjo kitas pareigūnas. Šis jau buvo normalus, atidavė mums pasus ir paleido. Uzbekai išleido greitai. Toliau jau Kazachstanas. Ir vėl, neutralioje zonoje eilės, tarp mašinų pastebėjome dar vieną „Mongol Ralio“ ekipažą su kuriuo susipažinome praėjus visas Kazachstano pasienio procedūras. Tai buvo kanadiečiai. Turėjome šiek tiek laiko, tai jie papasakojo savo istoriją. Iš Europos jų maršrutas driekėsi per Kaukazą, o tiksliau Turkiją, Gruziją ir Azerbaidžaną, po to keltu kėlėsi į Turkmėniją. Atplaukus į Turkmėnijos uostą Turkmenbaši mieste, jų laukė siurprizas. Dėl neaiškių priežasčių jie negalėjo praeiti pasų kontrolės apie keturias dienas. Jie turėjo penkių dienų tranzitines vizas. Kai pagaliau juos įsileido į šalį, jų vizų galiojimas buvo tik viena diena. Bet čia jiems nusišypsojo sėkmė. Ašchabade jiems pavyko susitvarkyti naujas vizas. Kitą dieną naujos vizos jau blizgėjo jų pasuose ir jie tęsė savo kelionę. Bet čia dar ne viskas. Jau būnant Uzbekijoje, vienam iš kanadiečių nepasisekė, jis pametė savo pasą. O be paso kelionės jis tęsti negalėjo, tad jam teko kažkokiu tai būdu susitvarkyti skrydį atgal namo. Štai tokia tų kanadiečių istorija. Neblogai varo, pagalvojom.

Atėjo laikas važiuoti iki Šymkento, saulė jau žemai. Atsisveikiname su kanadiečiais, apsikeičiame telefonų numeriais dėl visa ko ir lekiame. Miestą pasiekėme vėlai, po vidurnakčio. Susiradome pigų viešbutį ir miegoti.

15 diena

Diena kaip ir nieko ypatingo nežadėjo. Iš Šymkento turėjome per dieną nuvažiuoti iki Alma-Ata miesto, o tai apie 700 kilometrų. Buvusioje Kazachstano sostinėje mes turėjome susitikti su mano pažįstamu Adilu. Su juo susipažinau dar Lietuvoje kokiais 2006 metais.

Artėjant prie Alma-Atos po truputėli keičiasi kraštovaizdis. Medžių beveik neliko, pagaliau pamatėm tikras stepes su besiganančiais žirgais. Mūsų akiai tikrai neįprasta ir labai gražų peizažą.

Alma-Atą pasiekiame jau sutemus ir iškarto pradėjome ieškoti kur pernakvoti. Ieškojome pigaus varianto. Iš pradžių sunkiai sekėsi. Pasitaikydavo vien landynės. Po valandos paieškų jau nežinojome ką daryti. Tada Andrejus pasitelkęs šiuolaikines technologijas, t.y. savo išmanųjį telefoną, įsijungė programėlę su detaliu miesto žemėlapiu, ir pradėjo ieškoti šalia mūsų esančių nakvynės vietų. Ir ką jus manote, visai netoli mūsų buvo kažkoks viešbutukas. Bandom važiuoti ten ir pataikom visai sėkmingai. Vieta gera, o ir kainos nesikandžioja, plius visi pavargę. Su Adilu susitarėme susitikti kitą dieną po darbo valandų, tą dieną planavome praleisti mieste. Papildomai nusprendėme iš ryto nuvežti automobilį profilaktiniai patikrai į autoservisą.

16 diena

Šiltas ir saulėtas rytas Alma-Atoje. Papusryčiavus, pirmu taikiniu bandome važiuoti į autoservisą. Paliekame mašiną apžiūrai ir traukiame į miestą. Slampinėjam nieko neišsiskiriančiomis gatvėmis. Kažko labai gražaus ir nepamatėme. Labai jau tarybinis miestas. Dėl tam tikrų bendrų miesto bruožų ir Vilniuje ir Alma-Atoje, nesijautėme nutolę nuo namų apie 5 tūkstančius kilometrų. Mieste kaip ir visame Kazachstane, labai jaučiama Rusijos įtaka. Rusų kalbos labai daug. Girdi mieste, matai ant iškabų, reklamų stenduose. Uzbekistane šiuo klausimu viskas žymiai geriau.

Pasibasčius miesto gatvėmis atėjo laikas grįžti į autoservisą. Vietoje buvome apie pietus. Susiradom savo mašinos tvarkytoją ir klausiam diagnozės. Jis mus informavo, kad mūsų priekiniai amortizatoriai jau į pabaigą. Maždaug dėl to, kad leidžia tepalus ir panašiai. Na, amortizatorius keitėm prieš kelionę ir kad jie taip greitai susidėvėtu... hmm, net nežinau. Aišku visko gali būti. Dar kartą patikrinau amortizatorių stovį senoviniu metodu - stipriai spausdamas automobilio priekį kuo žemiau ir staigiai atleisdamas. Stebėjom kaip greitai amortizatoriai „sugeria“ judėjimą. Na lyg ir viskas gerai atrodo. Vis dėlto patikėjau serviso darbuotojo žodžiais ir nusprendžiau pakeisti amortizatorius naujais. Išsiaiškinau kur galima juos rasti ir išėjau ieškoti. Vaikščiojau, vaikščiojau, adresas lyg ir tas, bet parduotuvės jokios nerandu. Taip beieškodamas apie valandą nieko neradau. Na ir gerai, galvoju. Nėra čia ko keisti tuos amortizatorius, juk geri jie dar! Nieko tas serviso darbuotojas nesupranta, amortizatoriai geri, o išbėgusio tepalo pėdsakai liko nuo senų amortizatorių. Taigi, buvo problema ir jos neliko. Valio!

Po visų šitų klajonių po miestą jau žiūrėk ir vakaras atėjo. Susiskambiname su Adilu ir susitariame susitikti. Senai nesimatėm, bet atpažinti nesunku, ne daug tepasikeitė. Visi sušokam į jo „Land Cruiser“ ir važiuojam į uzbekų virtuvės restoraną. Kodėl į uzbekų? O todėl, kad pasak Adilo, kazachai normalios virtuvės neturi. Praktiškai, uzbekų virtuvė karaliauja visame regione.

Restoranas, į kurį atėjome, pakankamai populiarus, jame dar rengiami įvairus gyvi pasirodymai, t.y. akrobatiniai triukai bei tautiniai šokiai. Restorane sutinkame ir Adilo draugus, kaip supratome, Adilas čia dažnai lankosi. Mėgavomės skaniu maistu, gėrimais bei vandens pypke, tiesiog nuostabiai leidome laiką. Rytietiška muzika, pilnas restoranas žmonių ir įvairus pasirodymai sukūrė tikrai puikią atmosferą ir laikas bėgo nepastebimai.

Po restorano Adilas mus nuvežė į apžvalgos aikštelę pasižvalgyti į naktinę Alma-Atą iš viršaus. Po turiningai pralesto vakaro padėkojome Adilui ir atsisveikinome, prieš tai, aišku, dar nusifotografavome.

17 diena

Laikas atsisveikinti su Alma-Ata. Prieš patraukiant į Kirgiziją, planavome padaryti nedidelį lanką ir užsukti į netoliese esanti „Altyn Emel“ nacionalinį parką, o jame užkopti ant dainuojančio barchano arba kitaip tariant kopos. Šio gamtos kūrinio ilgis apie 3 kilometrus, o aukščiausias taškas siekia 150 metrų. Nemažas objektas ir turėtų būti pakankamai įdomus, tad gerai nusiteikę anksti ryte išvykstam šiaurės kryptimi. Nuo buvusios Kazachstano sostinės iki parko apie 260 kilometrų arba apie 4 valandas. Visos kelionės metu nemažai teko pabendrauti su milicininkais, bet ne karto nemokėjome jokių baudų, na ir nebuvo už ką, bet diena, kai teko susipažinti su kazachu milicininkų darbo ypatumais, buvo kaip tik ši. Taigi, apie viską iš eilės. Jau šiek tiek nutolus nuo Alma-Atos, važiuojame nieko neįtardami. Aš už vairo, kiti spokso pro langus. Automobilių kelyje nemažai. Ir štai, vienoje kelio pusėje pamatau milicininkus su fotoaparatu ant kojelių, o šiek tiek toliau ir stovintį milicijos automobilį. „Fotografai“ pradėjo mojuoti rankomis toliau stovintiems kolegoms, kad mus stabdytų. Pareigūnai iš automobilio taip ir neišlipo, tai galvojam, kad pravažiuosim be nuotykių, bet deja teko sustoti, nes dar šiek tiek toliau stovėjo burtininko lazdele apsiginklavęs jaunas pareigūnas ir stabdė tuos, į kuriuos pirštu rodė „fotografai“.

Na ką gi, sustojom, be mūsų stovėjimo aikštelėje buvo dar keli klientai. Priėjo burtininkas ir angliškai kreipiasi į mus, o mes atgal rusiškai. Nustebo. Po trumpo pabendravimo siūlo prieiti prie milicijos mašinos ir susimokėti baudą už greičio viršijimą, nes kažkur stovėjo ženklas ribojantis greitį iki 30 kilometrų. Kiek viršijom jis nežinojo, tad pasiūlė kreiptis į kolegas.

Prieinu prie automobilio. Informavo, kad viršijome 13 kilometrų, parodė nuotrauką. Bauda už tai apie 60 JAV dolerių. Nemaža sumelė sakyčiau. Aišku galima tartis ir susimokėti vietoje. Susitarėme dėl 30 JAV dolerių sumos. Grįžau iki mūsų mašinos, papasakojau Andrejui ir Bernardui apie situaciją. Andrejus dar patikrino savo video registratoriaus įrašą dėl ženklo ir greičio. Viskas sutapo. Na ką, einu susimokėti. Be manęs prie mašinos buriavosi vietiniai kazachai, kurie irgi viršijo greitį. Problemos su jais buvo sprendžiamos greitai, Jie iš karto ateidavo su pinigais, duodavo pareigūnams ir būdavo laisvi. Pareigūnų kišenės buvo prigrūstos pinigų, o taip pat ir mašinos „bardačiokas“ buvo prikimštas. Žodžiu, biznį neblogą jie čia užsuko. Tikras konvejeris.

Su šiek tiek ištuštėjusi „banku“ judame toliau. Neužilgo paliekame pagrindinį kelią ir pasukame link „Altyn Emel“ parko. Mašinų ženkliai sumažėjo. Praktiškai tik mes, asfaltas ir gamta. Po neaukštų kalnų atkarpos patenkame į didžiuli slėnį. Toli kraštuose kalnai, o daugiau tik stepė. Per visą kelionė man tai buvo vienas iš įsimintiniausių vaizdų. Plius, šis slėnis jau buvo nacionalinio parko dalis. Pagal planą, turėjome pasiekti šio parko direkciją, kuri buvo įsikūrusi turbūt vieninteliame parko teritorijoje esančiame miestelyje. Miestelio pavadinimas Basši. Šį miestelį buvo nesunku surasti. Jis matėsi iš toli. Suradome parko administraciją, bet joje nieko nėra. Pietų pertrauka. Turėjome laukti apie valandą. Nieko nepadarysi. Pietūs šventas reikalas.

Pasirodžius viršininkui, jis mus pasikviečia pas save. Susimokame už įvažiavimą į parką ir papildomai gauname gidę, nes vieniems po parką bastytis negalima. Ir dėl įrengtų blok postų ir dėl spąstų brakonieriams. Stepėje yra daug kelių ir nežinodamas gali pasukti ne į tą. Iš Basši miestelio iki kopos važiuoti per stepę žvyrkeliu apie valandą. Ilgai netempdami pajudame. Pakeliui kertame du blok postus. Ir maždaug po valandos priartėjame prie gamtos stebuklo. Gidė lieka apačioje, na o mes skubame prie barchano.

Klampoti per smėli ne taip ir lengva, o plius dar ir aukštis nemažas. Užtrunkame kol pasiekiame viršų. Tiesą pasakius, nemaniau, kad ši kopa tokia aukšta. Bernardas viršūnę pasiekė pirmas ir aš vis dar būdamas apačioje žiūrėjau, kur gi yra mūsų Bernardas, o jis buvo toks mažiukas žmogeliukas, kažkur ten ant smėlio krūvos, aukštai. Basom net nebandykit kopti, smėlis karštas kaip paskrudintas ant keptuvės. Pačiame viršuje pūtė pastovus ir stiprus vėjas, nešdamas smėlį iš vienos kopos pusės į kitą.

Mūsų pėdos kopos viršuje buvo greitai užpustomos šio pastovaus gūsio. Dainuojantis barchanas ši kartą tylėjo, jokių garsų negirdėjome, o gal tiesiog nemokėjome įsiklausyti. Po valandos nusileidome. Ir pilnomis galvomis smėlio ir įspūdžių pajudėjome atgal.

Grižus į Basšį, atsisveikiname su gide, pasiimame savo daiktus, kuriuos buvome palike parko administracijoje tam kad mūsų Opeliukas būtų lengvesnis važinėjant po stepę, ir pajudame toliau. Daugiau nei pusė dienos jau prabėgo, tad turėjome kuo toliau nuvažiuoti ir susirasti nakvynę.

Paliekame nacionalinio parko slėnį ir priartėjome prie keistų formų ir spalvų uolų. Keliasluoksnės uolos buvo raudonos, baltos ir rūdos molio spalvos. Nusprendžiame sustoti ir pasigrožėti. Aš pagriebiau fotoaparatą ir nubėgau gaudyti gražesnių kadrų. Ankščiau tokių spalvotų uolų neteko matyti. Besibastant po spalvingą grindinį pamačiau, kad Andriejus man pradėjo mojuoti lyg kviesdamas sugrįžti prie automobilio.

Grižus supratau ko jis taip mojavo. Viena iš priekinių padangų buvo nuleista. Kaip vėliau išsiakinome, oras išėjo pro nedidelę skilutę, atsiradusia ar tai nuo aštraus akmens, ar dar velnias žino nuo ko. Turėtų būti nesunku suremontuoti. Po Baltarusijos pasienyje išmestų atsarginių ratų taip ir nepasipildėme bagažo papildomomis padangomis. Turėjome tik vieną atsarginį ratą, kurį ir sėkmingai pakeitėme. Važiuoti toliau buvo šiek tiek nejauku, nes daugiau atsarginių ratų neturėjome. Padangų planavome paieškoti miestelyje, kuriame apsistotume nakvynei, arba bent jau susiremontuoti prakiurusią padangą.

Jau sutemus atvažiavome į nedidelį miestelį, kuriame ir apsistojome nakvynei.

Šią dieną pasiekiame patį ryčiausią tašką visos kelionės metu. Iki Kinijos sienos buvo 50 kilometrų.

19 diena

Penktoji diena Kazachstane turėjo būti ir mūsų paskutinė šioje kontrastingoje šalyje. Prieš paliekant šalį planavome užsukti į Čaryno kanjoną. Iki kanjono kaip ir netoli, bet vingiuoti keliai ir žvyrkelio atkarpa vedanti iki pat kanjono, pareikalavo daugiau laiko nei galėjome pagalvoti.

Artėjant prie kanjono tapome vietinės medžioklės liudininkais. Didžiulis erelis meteorito greičiu praskrido netoli mūsų automobilio, kaip strėlė lėkdamas link žemės savo aštriais nagais kažką pasičiupo ir vėl pakilo. Kilti jam jau buvo sunkiau ir artėjant mūsų ekipažui turbūt išsigando ir paleido grobį. Tai buvo lapė, kuri dar lyg ir rodė gyvybės ženklus, bet jau niekuo negalėjome padėti, na ir nebūtume, paliekame viską spręsti faunai.

Po gero pasikratymo „ofroudu“ privažiuojame užtvarą. Įvažiavimas mokamas. Aišku tai ne Didysis kanjonas, bet grožio jam tikrai netrūksta, o ir Andrejus su Bernardu net nesitikėjo, kad bus taip gražu. Lakstė nuo kupstelio prie kupstelio ir vis aikčiojo. Buvo net pasiryžę su mūsų Opeliuku nusileisti į patį kanjoną, bet vis dėlto susilaikė, nes nusileidus pakilti jau būtu labai sunku, o gal net ir neįmanoma, na nebent kas nors su savo keturiais varomais užtemptų.

Buvo noras ir likti nakvynei, bet deja dėl laiko stokos, o ir be registracijos (Kazachstane be registracijos galima būti tik penkias dienas, o šiandien kaip tik penktoji) nesinorėjo užstrigti. Dar turim suspėti kirsti sieną tarp Kazachstano ir Kirgizijos, o iki jos dar reikia pavažiuoti. Nenoriai atsisveikinome su kanjonu ir patraukiame Kirgizijos link.

Kelios budelės, pastatai, užtvarai, abiejų šalių vėliavos, pasieniečiai ir mes su savo baltu „Opelių“. Norim kuo greičiau patekti į kitą šalį. Kaip išsiaiškinome, iki sienos uždarymo liko vos valanda tai apsidžiaugėme, kad suspėjome nes kitu atveju grėstų bauda dėl buvimo daugiau nei penkios dienos be registracijos, ir išsimuštume iš grafiko, o tai skaudėtų. Kazachstano pusėje viskas vyksta sklandžiai. Susitvarkome dokumentus ir judame į Kirgizijos pusę. Čia taip pat lyg ir viskas gerai. Užpildome reikiamus dokumentus ir jau norime judėti, bet vienas iš darbuotojų sako, kad dar reikia mašiną ir joje esančius daiktus patikrinti, o čia gali užtrukti, ir kad procedūra nesitęstų ilgai, mums reikia susimokėti. Nu jo, galvoju, reketininkai atsirado. Atsakau, kad aš vienas spręsti negaliu, reikia pasitarti su kolegomis, o ir žiūrėti pas mus nėra į ką, tai galite tikrinti, palauksim, nusišypsojau. Pažiūrėjo jis į mane nepatenkintu žvilgsniu, lyg galvotų - šykštuoliai, gaila jiems vieno tūkstančio tenge. Suprantame, kad jų darbo užmokestis tikrai ne saldainiukas, bet pinigus mes linkę duoti tik už tikras paslaugas. Netikrino jie mūsų, blefavo, o gal dar ir dėl to, kad darbo valandos ėjo į pabaigą. Na vienaip ar kitaip, šį kartą mums pavyko išsisukti nuo neaiškių mokesčių.

Įsėdame į automobilį, atsisveikiname su nepatenkintais pasieniečiais ir judame į nežinomybę, dabar jau Kirgizijoje. Prieš akis tik žaliuojantys minkšti kalnai, pievos ir išdaužytas kelias. Pirmyn! Diena dar nesibaigė, tad dar turime laiko pasiekti artimiausią miestelį ir jame susirasti nakvynę. Tokiu buvo Karakol miestas nuo sienos nutolęs apie 80 kilometrų. Pusiau keliais pasiekiame tikslą ir beklaidžiodami tarp Lenino, Gagarino, Proletarų ir kitų gatvių randame savo nakvynės vietą su keliais kalnų turistais iš Prancūzijos. Trumpai pasišnekučiuojame ir visi miegoti.

20 diena

Antra diena Kirgizijoje jau prasidėjo. Po trumpų pusryčių pajudame toliau. Šiandien programoje buvo numatyti du objektai, tai Džeti Oguz arba septynių bulių slėnis ir Isyk Kulio ežeras. Pirmajame, planas pasigrožėti raudonais kalnais - uolomis, o šalia antro įsikurti ir pralesti naktį. Isyk Kulis, tai apie 180 km ilgio ir 60 km pločio ežeras esantys 1 600 metrų aukštyje virš juros lygio. Apsuptas kalnų snieguotomis viršūnėmis šis gražuolis tik ir kviečia pailsėti šalia.

Pradžiai į Džeti Oguz. Ši vieta nėra nutolusi nu pagrindinio kelio tad klaidžioti ilgai netenka. Vieta tikrai graži, bet kai pamatai nuostabų gamtos groži apsuptą sovietines infrastruktūros ir kvapo, tai žiūrint į visą aplinką apima keistas grožio suvokimo jausmas, ne europietiškas, net ne azijietiškas. Priparkuojame automobilį ir pajudame kalnų upės link, grožimės vaizdais. Ilgai užsibūti neplanavome, tad po gražių vaizdų susėdame į savo automobiliuką ir pajudame.

Nuvažiavus gal kelis metrus atkreipiame dėmesį į „Žiguliuką“, o ant jo tupintį didžiulį erelį. Nenorėjau praleisti tokios progos, reikia sustoti ir nufotografuoti. Sustojom ir jau norėjau išsitraukti fotoaparatą ir fotografuoti, kai iš „Žiguliuko“ išlipa vaikinukas ir sugadina visą kadrą. Pasirodo, čia yra siūloma pramoga turistams, nusifotografuok su ereliais. Pagalvojom gal ir mums reikia nusipaveiksluoti. Susitarėm dėl kainos ir pozuojam. Tai Bernardas su ereliu, tai Andrejus, tai aš, o po to visi kartu.

Teigiamu emocijų pilni pajudame toliau, t.y. ieškoti vietos prie Isyk Kulio. Didžioji dalis ežero pakrantės arba šalia kelio, arba prie jos neprivažiuosi dėl aptvertos teritorijos. Vietos, kur būtų ir gražu ir ramu, kol kas nepastabėjome. Bandome ieškoti.

Pirmas bandymas. Nusprendžiame nusukti į vieną iš šunkelių. Nusukame į laukus ir už kelių akimirkų privažiavome aptvertą teritoriją, kurioje stovi lyg tais kaip kokios kaimo trobos ir auga abrikosų medžiai. Laisvo priėjimo prie ežero nėra, tik per aptvertą teritoriją. Žmonių pasiteiraujame ar galime patekti prie ežero ir galbūt apsistoti nakvynei. Gauname teigiama atsakymą, apsistoti galima, na aišku ne už dyką, o už simbolinę kainą. Gerai, galvojame, apsidžiaugėme, kad taip greitai radome kempingo vietą. Artėjant prie ežero nuotaika vis prastėjo. Atėjome prie taip vadinamojo paplūdimio, gal du metrai pločio, pačio ežero gerai nesimato nes aplinkui dvimetrines žolės. Ne, dėkui, nebus čia mūsų, pasakėme aš ir Bernardas, o tuo tarpu Andrejus buvo kaip tik už šią „nuostabią“ vietą. Nesunkiai perkalbėjome Andrejų, atsisveikinome su šeimininkais ir patraukėme ieškoti toliau.

Antras bandymas. Pavažiavus šiek tiek toliau, kelias vis artėja prie vandens. Jau ir kažkokių tai neblogų vietų atsiranda, na aišku mums reikia tobulos. Neužilgo pamatome gan nemažą paplūdimį. Toks pusiau laukinis. Nusprendžiame apžiūrėti iš arčiau ir nusukame iš pagrindinio kelio. Važiuojame smėliu ir kuo arčiau vandens tuo jis klampesnis. Sustojame, kad visai smėlyje neužsikasti. Vieta tikrai geresne nei pirma, bet taip pat ne be trūkumu. Net sunku įvardinti, tiesiog nėra vidinės ramybės būnant čia ir tiek, o dar vietinių privažiavo, tai jau visai nebeįdomu. Na ką, važiuojame ieškoti toliau. Palaukite, neišvažiuojame, užstrigome smėlyje. Visaip bandom bet be rezultatų. Tada atbėga vienas vyriškis ir viską paaiškino kaip reikia daryti, ir ką Jūs manote, išvažiavome. Padėkojome ir vėl pasineriame į paieškas.

Trečias bandymas. Dar nepasiduodam, ieškome toliau, jau kaip ir būtų neblogai apsistoti, nes diena persivertė į antrą pusę. Pavažiavus dar šiek tiek į priekį pamatome tokį kaip ir pusiasalį be jokių medžių ir krūmų. Atrodo lyg ir neblogai. Vėl nusukam nuo kelio ir judam tikslo link. Ir iš tiesų, vieta tikrai graži, aišku ne Nida, bet tikrai geriau nei vasarą kur nors Vilniaus rajone prie vandens telkinio, kur žmonių prikimšta. Susirandam sau vietą, žmonių nedaug, arba atvirkščiai, vietos tiek daug, kad visiems užtenka. Žodžiu, kaimynai nutolę per saugų atstumą.

Pasistatome palapines ir šokam ežeran. Vanduo skaidrus ir šiltas. Iš vienos pusės kalnai baltomis kepurėmis, iš kitos vanduo iki horizonto. Pasaka. Su kurortinėmis nuotaikomis užbaigiame šią dieną, ir dar, Andrejaus siurprizas, žalios devynerios buvo pats tas šiam vakarui.

21 diena

Nuostabus rytas ant ežero kranto. Saulėta ir šilta. Atsikėlėme gana anksti ir niekur neskubėdami pasigaminome pusryčius ir susipakavome. Šiandien turėjome pasiekti Kirgizijos sostine Biškeką, tad susikrovus daiktus į automobilį patraukėme sostinės link.

Kelionė iki Biškeko kažkuo neišsiskyrė. Karšta kaip ir kiekvieną dieną. Tiesiog judėjome neskubėdami ir tiek.

Miestą pasiekiame be problemų ir susiradus neblogą kavinukę pradėjome galvoti apie nakvynės vietą. Bandom ieškoti hostelio ar kažko panašaus. Gerai, kad kavinėje yra bevielis internetas tai prisijungus prie „hostel world“ pradėjome paieškas. Vienas variantas buvo visai neblogas, gera kaina ir praktiškai niekur toli važiuoti nereikia, nes hostelis randasi visai šalia. Puiku. Keliaujame apžiūrėti. Hostelis įsikūręs pusiau gyvenamame dvejų aukštų name. Pasirodo, tai visai šviežias hostelis, atidarytas vos prieš dvi savaites. Patalpos nieko ypatingo, bet už gerą kainą, o ir plius lokacija nebloga, sutikom nedvejodami. Hostelio kolektyvas linksmas tai liūdėti šiandien neteks. Susinešėme daiktus ir patraukėme į miestą pasižvalgyti kas ir kaip.

Kaip miestas? Na, kaip ir visos Vidurinės Azijos sostinės, tarybinis palikimas ir labai mažai istorinio paveldo. Na gal tik Ašchabadas Turkmėnijoje kažkiek kitoks dėl savo marmurinių ir kičinių pastatų bei paminklų. Apėjom nedidėlį ratą centrinėje miesto dalyje ir nieko stebuklingo nepamatėme. Netgi keista. Pradėjus temti patraukėme link savo naujų namų. Pakeliui dar užsukome į suvenyrų parduotuvę. Namo gi ne tuščiomis rankomis.

Vakarinė programa buvo kur kas įdomesnė. Hostelio virtuvėje prasidėjo buitinis pasisėdėjimas. Be mūsų hostelyje gyveno mergina iš Slovakijos. Tad smagus internacionalas smagiai leido laiką bendraudami ir grukšnodami vietinį alų bei tauriuosius gėrimus. Buvo ir lietuviškos trejos devynerios, ir kirgiziškas konjakas kurio pavadinimo nepamenu, buvo ir slovakiška „grušovka“ ar kažkas panašaus. Įsivažiavus vakarėliui pamačiau, kad virtuvės šaldytuvo pavadinimas „Pamir“, tai pagalvojau, kad reikia užlipti ant šaldytuvo tam, kad jeigu vis dėl to nepasiektume Pamyro Tadžikijoje, busiu bent jau „ant“ Pamyro Kirgizijoje pabuvęs. Vakare dar buvo pasiūlymų nukeliauti į klubą, bet teko atsisakyti.

22 diena

Laukė ilga diena. Atstumas nuo Biškeko iki Ošo, mūsų paskutinės stotelės prieš Pamyrą, buvo apie 700 kilometrų, negana to, kelias ėjo per kalnus, tad laukė tikrai daug valandų automobilyje. Atsisveikinome su hostelio administracija, kuri po vakarykščio pasisėdėjimo vis dar gulėjo kas kur.

Pajudame link pietinės Kirgizijos sostinės Ošo, įsikūrusio Ferganoje, labiausiai apgyvendintame slėnyje Centrinėje Azijoje. Ferganos slėnį dalinasi Kirgizai, Tadžikai ir Uzbekai, pastariesiems priklauso didžiausia šio slėnio dalis. Kelias tarp Biškeko ir Ošo vos ne vienintelis, kuriuo į pietinę dalį gabenami įvairūs gyvybiškai svarbūs kroviniai. Ne veltui šis kelias vadinamas gyvybės keliu. Šis kelias ne tik gyvybiškai svarbus, o ir velniškai gražus, na aišku ne pats kelias, o gamta supanti jį.

Be gražios gamtos ši diena mums dar įsiminė ir dėl nuostabios pažinties su pačia geriausia milicija pasaulyje. Kaip Kazachstane taip ir Kirgizijoje teko pabendrauti su visada skubančiais į pagalba angelais sargais, šalies pasididžiavimu, puikiąja milicija. Nieko neįtariame, važiuojame sau ramiai ir iš kažkur iššoka milicininkas, ir mojuoja savo zebro lazdele. Sustojom, nesuprasdami dėl ko mus sustabdė. Na ir ką Jūs galvojate? Važiuojame be šviesų, o čia nusižengimas kelių eismo taisyklėms. Padavėme pareigūnui savo automobilio dokumentus bei vairuotojo pažymėjimą. Aišku, čia buvome paprašyti išlipti ir eiti prie automobilio, kuriame sėdėjo dar du milicinkai. Vienas naglesnis, paėmė mūsų dokumentus ir pasakė, kad prasižengėme važiuodami be šviesų ir pasitikslino iš kur mes esam. Pasakius, kad iš Lietuvos, mus informavo, kad dokumentus išsius paštu mums atgal į Lietuvą, ir pasidėjo juos šalia nekreipdamas į mus dėmesio, maždaug, siūlykite variantus. Aplink milicinkų mašiną šmirinėjo Kirgizų šeima ir pykosi su kitu milicininku, vis vadindama juos negražiais žodžiais. Na iš tikrųjų, pareigūnai daugiau panašus į reketininkus, o ne į pagalba suteikti norinčius žmones. Kol stovėjome ir galvojom ką daryti, stebėjome, kaip vyksta milicinko darbas su lazdele. Stabdo vieną mašiną, kuri taip pat be šviesų, ta nesustoja, tai jis tik kažką šūkteli ir tiek. Toliau važiuoja dar viena mašina be šviesų, stabdo. Netikėta, mašina sustoja, o čia pasirodo milicinko pažįstami, pasisveikina, pasišnekučiuoja ir išsiskirsto. Po tokių vaizdų mūsų kraujas dar labiau užverda. Gerai, užteks čia stovėti ir prašyti gražinti mums dokumentus, taip nieko nebus, reikia derėtis. Gerai, sakom, kiek bauda? Tada milicinkas klausia, o kokios pas Jus baudos už tokį prasižengimą? Na atsakome, kad apie 10 dolerių, tada jis sako, kad pas mus tada tris kartus daugiau, 30 dolerių suprask. Dar labiau sunervino. Pradėjome vėl ginčytis ir galu gale susitarėme dėl 10 dolerių, apsikeitėme popieriukais ir atgal į kelionę, bet jau su įjungtomis šviesomis.

Ošą pasiekiame jau sutemus. Susirandame gerus svečių namus ir trumpam patraukiame į miestą, gan netikėtai susitinkame lenką Tomeką, taip taip, čia tas pats su kuriuo jau buvome susipažinę Chivoje, Uzbekistane. Apsikeitėme keliais žodžiais. Tomekas kitą dieną planavo palikti Ošą ir patraukti į Pamyrą. Mes planavome kitą dieną pralesti Oše, pailsėti ir įsigyti vieną papildomą ratą. Išsiskyrėme su lenku, bet patys to nežinodami, išsiskyrėme trumpam.

23 diena

Ošas, miestas Kirgizijos pietuose. Miestas labai senas, įkurtas dar prieš atsirandant Romai, gal ir senesnis už daugelį pasaulio miestų, bet grožio prasme iki Romos Ošui dar oi kaip toli. Čia netgi visai nepalyginami miestai. Čia kaip Veneciją lyginti su kokiu nors kaimeliu Lietuvoje (Venecija miestas ant vandens o kaimelyje keliai taip pat neasfaltuoti).

Šilko kelio laikais tai tikrai buvo vienas iš pagrindinių taškų keliautojų žemėlapiuose, bet dabar tai tik kelis įdomius objektus turintis Kirgizijos miestas. Vienas iš jų tai Solomono kalnas, viena iš piligrimų lankomiausių vietų visoje Vidurinėje Azijoje. Ant kalno užsiropštėme ir mes. Karšta nežmoniškai. Pasižvalgius nuo kalno, keliaujam link dar vieno objekto, t.y. į turgų. Klasika.

Bevaikštant po turgų surandame Andrejui ir kirpyklą. Rytoj važiuojame į Pamyrą, o be geros šukuosenos ten geriau nesirodyti. Tai ta proga, Andrejus už visus mus tris apsikirpo. Dabar taip paprastai mūsų nepaimsi.

Na ir paskutinis šios dienos darbas - tai papildomas atsarginis ratas mūsų Opeliukui. Tad iš maisto turgaus traukiame į mašinų turgų.

Dienos darbai padaryti. Rytoj naujais keliais į naują šalį. Tadžikija ir Pamyras jau mūsų laukia.

24 diena

Šiandien pagaliau paliksime civilizuotą pasaulio dalį ir patrauksime į vietas, kur gyventojų tankumas 1 kv. kilometrui yra apie 3 žmones. Per vieną dieną turėsime pakilti nuo 1 000 metrų Ošo mieste iki 4 000 metrų Pamyro kalnuose Tadžikijoje. Skirtumas tikrai nemažas, bet tikimės, kad taip greit pakilus į toki aukšti problemų su sveikata nebus.

Kelionė prasidėjo. Prieš kertant sieną, dar turėjome sustoti paskutiniame miestelyje Kirgizijos pusėje ir užsipilti benzino, nes po to jau neaišku kur jo galėsime gauti. Sary-Tash miestelyje kaip tik buvo nedidukė degalinė, kurioje ir sustojome. Sustojome ir pilamės 80-ą benziną, kai prie mūsų kaip koks išprotėjęs narkomanas pribėga, ir kaip Jūs galvojate kas, o gi mūsų senas pažįstamas Tomekas. Pasirodo, jam taip ir nepavyko iškeliauti į Pamyrą nes su transportu čia problemos, mažai kas ten važiuoja, o ir vienam sunku surasti kitų bendrakeleivių, kurie galėtų važiuoti kartu ir pasidalinti kelionės išlaidas. Aišku, mes jam buvome kaip išsigelbėjimas, tad ir pribėgo kaip išprotėjęs. Pasiprašė į mūsų ekipažą. Na ką, pagalvojome, nieko nepadarysi teko sutikti. Šiek tiek pergyvenau dėl mašinos, kalnuose su perkrauta auto bus sunku, bet bandom važiuoti, bus tik įdomiau.

Karščių kuri laiką nebebus, vis dėlto kelias dienas busime 3 000 metrų, ir daugiau, aukštyje. Tai teko išsitraukti šiltesnius rūbus.

Važiuojame vieni, nei mašinų nei žmonių. Tikrąją to žodžio prasme, važiuojame į nežinomybę. Priekyje tik kelias, kalnai ir sniegas. Gražu, tik gaila, kad užėjo debesys, tai visiškai kalnų viršūnių nesimato, tad negalėjome matyti kontrasto tarp balto sniego ir mėlyno dangaus.

Priartėjus prie kalnų, kelias pasidaro ne toks kokybiškas, vietomis išplautas vandens. Vienoje vietoje teko važiuoti ir per upelį, tik gerai, kad jame buvo mažai vandens. Variklio apsauga jau dirbo pilnu tempu.

Stojame, fotografuojamės. Opeliukas rieda smagiai. Keturių žmonių ekipažas pasirodo jam ne problema.

Kelias vingiuoja tarp kalnų ir kyla vis aukštyn. Privažiuojame Kirgizų pasienio postą. Greitai viską susitvarkome ir pajudame toliau. Tadžikų postas už kokių 12 kilometrų.

Sustojus eilinei fotosesijai pamatėm artėjančius du visureigius, jau be baigiančius savo Pamyro kalnų turą. Tai rusai iš Krasnojarsko. Pasisveikinom. Jie į mus keistai, su ironija pažiūrėjo ir pasakė, kad mums toliau bus sunku, vargu ar užvažiuosime. Aš atsakau, kad gal kaip nors, išgyvensim. Jeigu ką, užstumsim. Taip ir išsiskyrėme.

Po kiek laiko privažiuojame vandens išplautą kelio atkarpą. Prieš save matome apie 20-30 metrų vandens purvo ir akmenų kelio dalį, kurią reikia įveikti. Visi keleiviai išlipa, likau tik aš ir ši purvinai šlapia kelio dalis. Pasiruošiau ir pirma pavara nestabdant įveikiau šią kliūtį. Variklio apsauga ir čia puikiai pasidarbavo.

Kylam keliu toliau, ir privažiuojame statų, zigzago formos pakilimą į „Kizil-Art“ perėją, kuri ir žymi sieną tarp Kirgizijos ir Tadžikijos, o tiksliau GBAO. Pakilimas sudėtingas, bet įveikiamas. Prieš kylant nusprendžiame sukeisti galinius ratus su priekiniais, nes ant priekinių visai nebeliko „mėsos“, gal kažkiek padės kylant.

Greitai kimbame į darbus. Vietoje, kurioje sustojome apkeisti ratus stovėjo troba. Prie mūsų priėjo vyriškis ir matyt jo sūnus. Labai domėjosi, ką mes čia darome ir kvietė užsukti arbatos. Dėl laiko stokos mandagiai atsisakėme. Bekeičiant ratus privažiavo vokiečiai su visureigiu, trumpai pasišnekučiavome ir išslidėjome juos žvilgsniais. Stebėjome, kaip kyla į „Kizil-Art“ perėją. Užkilo be problemų, taip pat be problemų turėtume užkilti ir mes. Pradėjome judėti ir sakyčiau visai neblogai. Pirma pavara nesunkiai pasiekiame viršų. Valio! „Opelis“ valdo. Štai ir siena tarp Kirgizijos ir Tadžikijos. Pakankamai aukštai pakilome, perėjos aukštis 4 282 metrai.

Pavažiavus dar šiek tiek, pasimato ir Tadžikijos pasieniečių punktas. Mus aplenkę vokiečiai jau buvo atlikę visas reikiamas procedūras, jiems liko tik paskutinis dalykas, tai susimokėti, kas juos labai papiktino. Apie mokesčius šiame poste jau teko skaityti. Žinojau, kad reikės susimokėti 25 JAV dolerius, iš kur atsirado dar 20 JAV dolerių papildomas mokestis girdėti neteko. Tai šiek tiek nuliūdino ir mus. Praėjom visus punktus, t.y. patriušusius namelius arba vagonėlius. Sąlygos čia aišku tragiškos. Keliautojams įdomu, egzotika gi, o vietiniams čia dirbti ir gyventi. Skylių skylė.

Jau visai nedaug iki mūsų galutinio šios dienos taško. Važiuojame iki Kara-kul ežero, esančio 3 900 metrų aukštyje. Tokiu pačiu pavadinimu šalia ežero išsidriekęs ir mažas kaimelis. Lenkas susirado kur nakvoti vietiniuose nakvynės namuose, na o mes ant ežero pakrantės palapinėse. Oras šiluma nedžiugina, bet aš ir Bernardas nusprendžiame išsimaudyti. Vanduo ledinis, o dugnas vien dideli ir slidus akmenys, tam kad bent jau iki bambos įbristi reikėjo šiek tiek pavargti. Vienas „niurk“ ir viskas, atgal šildytis. Įšokame į striukes ir gaminamės valgyti.

Per vieną dieną gan aukštai pakilome ir tai turėjo atsiliepti sveikatai. Man ir Bernardui kažkaip nieko blogo nenutiko, tik šiek tiek jautėsi didesnis galvos spaudimas, lyg kažkas iš šonų būtų suspaudęs kaukolę. Andrejui buvo blogiau, lengva kalnų ligos stadija užpuolė ar kažkas panašaus. Be to, naktį negalėjome ramiai miegoti, nes pakilo vėjas ir stipriai lijo. Mūsų palapinę nešiojo tai į vieną tai į kitą pusę. Buvo nejauku.

25 diena

Ryte jau buvo viskas gerai, nei galvos skausmo nei vėjo, nei lietaus, bet šaltukas niekur nedingo. Rytas Pamyre su makaronais ir konservais. Skanumėlis. Ekipažas jau vietoje, tad nieko nelaukdami keliaujame Pamyro „greitkeliu“ link savo sekančio tikslo. Tiesa pasakius dar net negalvojome, kur turėtume šiandien būti.

Palikus Kara-kul kaimelį neužilgo pasiekiame aukščiausią greitkelio tašką, tai Ak-Baytal perėja, kurios aukštis 4 655 metrai. Aišku kaip gi be nuotraukų. Išlipam ir paprašom mūsų bendrakeleivio šiek tiek padirbėti fotografu. Pozuojam. Oras ir šiandien nedžiugino, rūkas ir lietus, o pakilus į Ak-Baytal perėją išvis pradėjo snigti, temperatūra nukrito iki +2. Štai tau ir vasara kalnuose.

Sekanti mūsų stotelė - tai miestelis Murgab, aukštis virš jūros lygio 3 650 metrų. Pakeliui į Murgabą sutinkam kelis dviratininkus turistus. Jų čia nemažai. Pamyras pakankami populiarus tarp dviračių mėgėjų, gal kada ir pačiam pasitaikys proga praminti visą Pamyrą ant dviejų ratų.

Pasiekus Murgabą padarome nedidelę pertraukėlę, papietaujame vietinėje užeigoje. Pamyre su maistu reikia būti atsargiems, nes neaišku ką tau duos, ar tai pašvinkusios mėsos, arba dar kokį velnią su pasibaigusiu galiojimo laiku, ir panašiai. Nereikia per daug atsipalaiduoti ir viskas bus gerai.

Murgabe taip pat sutikome ir grupę pagyvenusių turistų iš Vokietijos. Trumpai pasišnekučiavome. Šiandien kaip ir nebuvome apsisprendę dėl nakvynės, tad svarstėme ar Murgabas tinkama vieta. Na nelabai, plius dar pakankami anksti stoti, tad važiuojam toliau. Vietinėje degalinėje, kur viskas daroma žmonių rankomis, įsipylėme „aštuoniasdešimto“ benzino (tiksliau mums įpylė) ir patraukėme toliau.

Kol važiavome, aš ir Tomekas vartėme kelionių gidus, bei ieškojome tinkamos nakvynei vietos. Vienas iš kandidatų buvo Bulunkul kaimelis, įsikūręs šiek tiek toliau nuo pagrindinio kelio. Gide rašoma, kad visai gera vieta. Mūsų ilgai įkalbinėti nereikėjo ir po kelių valandų kratymosi teko dar šiek tiek pabumbsėti, nusukus nuo pagrindinio kelio, važiuojant link šios dienos stotelės.

Bulunkul tikrai mažas kaimelis, įsikūręs šalia ežero tokiu pačiu pavadinimu. Tik atvažiavus, išgirdome didelį triukšmą. Pasižvalgome, o vienoje namo kiemo aikštelių visi kaimelio vyresni vaikai žaidžia tinklinį. Žaidimai žaidimais, o miegoti kažkur reikės. Ilgai ieškoti nereikėjo, prie mūsų iškarto priėjo vietinis pagyvenęs vyriškis ir pasiūlė savo „apartamentus“, na lyg ir sutikome iš karto, bet tik ne Tomekas. Jis nusprendė apeiti dar kelis namus ir paieškoti pigesnio varianto. Labai greitai rado beveik dvigubai pigiau. Tomekas iš tikrųjų labai užsispyręs ir nekompleksuotas žmogus, tad nesunkiai rado mums naujus namus.

Kol Tomekas buvo pasinėręs į paieškas, prie mūsų priėjo dvi jaunos merginos ir paklausė, ar mes galim joms padėti. Merginos izraelietės, užsuko į Bulunkul kaimelį norėdamos susirasti gidą, kuris galės jas pavedžioti po kalnus kelias dienas. Tokį gidą jos rado, bet dėl ryšio nebuvimo, norėjo mūsų paprašyti, kad kai pateksim ten, kur bus mobilus ryšys, išsiustume žinute jų tėvams. Na kaip gi nepadėsi merginoms ir dar iš Izraelio, kažkur besibastančioms musulmonų kraštuose. Sutikome padėti, žinutė buvo palikta Andrejaus telefone. Pažadėjome, kad kai tik atsiras ryšys, būtinai išsiūsime žinutę į Izraelį. Po visų pabendravimų aš ir Andrėjus pasiėmėme futbolo kamuolį ir išėjome žaisto futbolą su vietiniais vaikais. Tuo tarpu Bernardas ir Tomekas išvažiavo pasižvalgyti į dar vieną ežerą, esantį visai šalia kaimelio. Futbolas 4 000 metrų aukštyje buvo sunkus. Palakstai penkias minutes, o dešimt ilsiesi. Pabaigus žaisti, savo futbolo kamuolį padovanojome vietiniams vaikams, lai žaidžia.

Vakare po visų linksmybių, susirinkome pas šeimininkus name vakarienei. Šeimininkas kai sužinojo iš kur mes, tai papasakojo savo jaunystės istoriją, kai šešiasdešimtais tarnavo armijoje ir kaip iš Tadžikijos buvo išsiustas metams tarnauti į Vilnių, į šiaurės miestelį, o po to metams į Kaliningradą. Smagus ir ramus vakaras.

26 diena

Ilgai Bulunkulyje neužsibūnam ir traukiam Pamyro greitkeliu toliau. Šiandien turėjome pasiekti GBAO sostinę, Khorog miestą. Plius, tai reiškė, kad jau nusileisime į karštesnių orų zoną. Khorogas isikūręs 2 200 metrų aukštyje ir ribojasi su Afganistanu, o tiksliau, Piandžo upė skiria šį miestą, o kartu ir Tadžikiją, nuo karo kamuojamo Afganistano. Artėjant prie Khorogo, menulio vaizdai pamažu keičiasi į žalius plotus, gyvenvietes, atsiranda lengvųjų automobilių, taip pat opeliukai, na ir aišku, dviratininkai turistai. Kažkaip, dviratininkai pasitaikydavo tik iš priešingos pusės.

Bevažiuojant užvirė ginčas dėl vakarienės. Kai kas jau norėjo čia ir dabar, o kiti jau atvažiavus į Khorogą. Emocijos liejosi per kraštus. Tiek laiko viename automobilyje daro savo.

Vis dėlto, vakarieniauti teko jau atvykus į Khorogą, bet prieš vakarienę reikėjo susirasti kur apsistoti. Kelionių vadovai siūlė kelis variantus, bet jie mums pasirodė per brangūs, ir čia mūsų bendrakeleivis Tomekas įjungė savo „neturiu kompleksų ir esu naglas“ režimą. Išlipo iš mašinos ir išdūmė nakvynės ieškot. Nepraėjo ir 15 minučių ir Tomekas jau čia pat, sako einam vyriukai, suradau mums nakvynės vietą. Toli važiuoti nereikėjo, viską surado šalia.

Nakvynės vietą rado šalia turgaus, iš pirmo žvilgsnio pastatas atrodė pobaisiai, ir norint patekti į pastatą reikėjo praeiti pro krūvą besiburiuojančių Pamyriečių. Jausmas kaip kokiame užkampyje Vilniaus stoties rajone. Patekus į vidų atsidūrėme tarsi kažkur kitur, viskas švaru, kiekvienam po atskirą kambarį. Tiesiog puikus svečių namai. Čia kaip su žmogumi, iš išorės gal ir neestėtas, bet viduje vien tik grožis. Įsikūrėme ir bėgte vakarienės. Vakare ypatingos veiklos neplanavome, nes po kelionės per Pamyro kalnus pavargome ir norėjome ilsėtis. Po vakarienės trumpam išėjome pasivaikščioti ir pasėdėti šalia dviejų upių santakos, ir pasižvalgyti į Afganistano pusę. Rytoj laukia visa diena Khoroge ir jo apylinkėse.

27 diena

Rytas Khoroge karštas, už lango šurmuliuoja turgus. Gyvenimas mieste virtę verda. Šiai dienai turėjome kelis planus, vienas iš jų buvo nuvažiuoti iki karštų šaltinių pasimaudyti ir nusiprausti. Šaltiniai nuo Khorogo nutolę apie 40 kilometrų į pietus. Važiuoti iki jų reikia vingiuotu keliuku palei Afganistano sieną. Vidudienio nelaukdami, sušokame į mūsų baltą gulbę ir lekiam. Bernardas sėda už vairo. Važiuojant siauru keliu pasijausdavom nejaukiai, nes Bernardas kartas nuo karto paspausdavo. Stabtelėjus prie patikros posto, pas mus prisiprašė vietinis gyventojas, kuris taip pat važiavo į tą pačią vietą. Jau penkiese riedėjome tikslo link, smagiai linguodami neasfaltuotu keliu.

Pasiekus tikslą iš karto lekiam prie šaltinių. Mums pasisekė, nes dabar vyrų valanda ir dar turim šiek tiek laiko išsimaudyti, nes po kokio pusvalandžio bus moterų valanda. Žodžiu, taip kas valandą ir keičiasi tai vyrus suleidžia, tai moteris. Į šaltinių „baseiną“, kaip sakė prižiūrėtojas, reikia eiti nuogiems, na, ne visi paklausė jo. Aš aišku buvau nuogutėlis. Vanduo baseine karštas kaip velnias ir aplink vien sieros kvapas, fu. Užpakalio kaitinimo procedūra ilgai neužtrunka, nes artėja moterų laikas ir jos jau buriuojasi prie įėjimo, o mus pradeda varyti prižiūrėtojas.

Štai ir viskas, pramogos baigėsi, važiuojam atgal į Khorogą. Vis dar karšta, tad lendam į savo „namus“ ir „čilinam“ iki vakaro. Vakare susitarėme pavakarieniauti su dviem Tomeko pažystamais, su kuriais jis prieš Pamyrą buvo susitikęs kelis kartus. Juos sutikome diena prieš tai mieste. Bernardas vakarieniauti nesutiko, nes norėjo pasibastyti po kalnus ir pasižvalgyti po apylinkes. Atėjus vakarui, aš Tomekas ir Andrejus patraukėme į indišką užeigą susitikti su Tomeko draugais, o Bernardas ieškoti takelių į kalnus. Vakarienė praėjo smagiai ir aišku skaniai. Linksmi, kvaili ir protingi pokalbiai neprailgo ir jau sutemus patraukėme namo. Bernardas gal jau bus grįžęs, tai papasakos kaip sekėsi kalnuose. Grįžtame, o jo dar nėra. Lauke jau tamsu. Galvojam ką daryti. Rusiškai Bernardas nelabai moka, o vietiniai be savo ir rusų kalbos kitų ir nežino. Nusprendėm dar šiek tiek palaukti ir jeigu nepasirodys, tada kažką organizuoti. Praėjus kokiam pusvalandžiui pasirodo Bernardas, visas patenkintas toks. Papasakojo kaip vaikštinėjo po kalnus, padarė keletą nuotraukų, pakeliui sutiko avių bandą ir piemenį.

Žodžiu, vaikščiojo ir mėgavosi vaizdais. Besileidžiant sutiko vietinį, su kuriuo užsimezgė šioks-toks pokalbis. Žmogelis pasikvietė Bernardą į svečius puodeliui arbatos na ir tuo pačiu pabendrauti. Aišku, mūsų kolega neatsisakė. Namas, į kurį buvo pakviestas Bernardas buvo pats tikriausias ir originaliausias pamyrietiškas statinys. Bent jau nusprendžiau iš nuotraukų padarytų Bernardo. Labai norėjau pats gyvai pamatyti šį namą iš vidaus, bet deja, pasirodo išmainiau į vakarienę. Pamyre dar daug ko nematėme ir nepatyrėme, tad manau, dar teks sugrįžti.

28 diena

Išaušo dar viena diena. Mūsų kelionė jau artėja prie pabaigos. Iki Dušanbė lieka tik apie 600 kilometrų. Atrodo, kiek čia važiuoti, per vieną dieną gi galima. Bet ne, taip greitai nepavyks, o ir nereikia skubėti, dar turim laiko. Ir norint nepavyktų, nes kelias iš Khorogo vingiuoja palei Piandžo upę siauru keliu, tad greitai važiuoti tikrai negalėsime. Kelias, kuriuo važiuosime taip pat eina ir palei Afganistano sieną, Piandžo upė kaip tik ir yra ta skiriamoji juosta. Tai žada gerų vaizdų. Šiandien planavome nuvažiuoti apie 240 kilometrų iki Kalaikhum kaimelio, kur ir pernakvotume. Šiame kaimelyje kelias išsišakoja. Vienas veda tiesiai į Dušanbė, bet tik per kalnus, kitas ir toliau vingiuoja palei Afganistaną, ir vėliau per miestus ir miestelius veda į Dušanbė. Mes dar taip ir nebuvom apsisprendę kuriuo keliu važiuoti. Pagalvosim kai pasieksim šios dienos nakvynės vietą.

Važiuojant šiuo pusiau asfaltuotu keliu vaizdai atsiveria, na tiesiog, trūksta žodžių. Vaizdingas maršrutas, ką ir be pridursi. Afganistaną vietomis, atrodo, gali pasiekti ranka. Kartais pamatai kokį afganą einanti su

vaikais ir asilų banda, arba kokį greitai lekianti motociklininką. Afganistano pusėje plačių kelių nėra, jie atsiranda tik arčiau didesnių miestelių. Eismas vyksta siaurais keliukais, kur tik motociklai ir gali „skraidyti“. Kai stebi afganistaniečius, tai apima toks jausmas kad čia kažkoks realybės šou.

Žmonės kaip ir šalia, bet tu negali nei prieiti nei pabendrauti. Viename kaimelyje, pamatėme gan juokingą senuką ant asiliuko, tai bandėm ji su fotoobjektyvu pagauti. Kelis kadrus spėjome užfiksuoti. Befotografuojant kitą kompaniją, vyriškį su vaikais, išgirdome garsius šūksnius ir švilpimą, taip ir nesupratome ar čia maždaug „sveiki draugai“ ir pan., ar „ei jus grybai, varykit iš čia, kol „kalašo“ neišsitraukiau“. Taip ir nesupratę, išvykome toliau, vis sustodami prie gražesnių vietų. Transporto srautas nedidelis, didžioji dalis automobilių tai visureigiai su turistais, dar vienas kitas vietinis ekipažas. Na aišku ir turistai dviratininkai, kaip gi be jų.

Sutikome ir porą važiuojančią tandemu. Neįsivaizduoju, kaip jiems sekėsi važiuoti tokiais keliais dviese ant vieno dviračio. Manau, kad prasikeikė ir tiek. Taip vingiuodami siauru keliu, artėjant tikslui, įvažiuojame į labiau apgyvendintą zoną, vis daugiau kaimelių pasitaiko kelyje, o kaimeliuose krūva vaikų pardavinėjančių pamyrietiškas figas (na jos gal per pus mažesnes už tas, kur atveža į mūsų prekybos centrus iš Turkijos). Vieną kibiriuką nusipirkom ir su pasigardžiavimu sukirtom.

Pradėjus po truputėli temti pasiekiame savo nakvynės tikslą – Kalaikhum miestelį. Gan greitai susirandame nakvynės vietą ir nusiperkame vietinėje parduotuvėje alaus. Ilsimės ir bendraujam su vietiniais. Šis miestelis puiki vieta tranzitinei nakvynei. Be mūsų čia buvo ir kitų keliautojų turistų. Vienas iš jų šveicaras, keliaujantis motociklu. Prieš einant miegoti svarstėme, kaip važiuosim į Dušanbė, ar per kalnus ar labiau žemuma. Pasirinkom antrąjį variantą. Ar tai kalnų jau per akis, ar tai dar kas, dabar nepamenu.

29 diena

Tai turėjo būti paskutinė diena kelyje. Šiandien turime pasiekti Dušanbė ir tada jau viskas. Iš tiesų dar reikės perduoti automobilį mūsų laukiančiai labdaros organizacijai. Bet čia dar tik poryt, na o šiandien dar laukia keli šimtai kilometrų dulkėtais keliais.

Prieš paliekant nakvynės vietą vietiniai mus informavo, kad netoliese šiandien turėtų vykti Afganistanietiškas turgus. Toks turgus vyksta keliose Tadžikijos vietose. Kiekvieną šeštadienį į tam tikras vietas suleidžiami afganistaniečiai, kurie su savimi atsitempia įvairiausių prekių. Toks turgus, tai puiki proga nusipirkti ką nors egzotiškesnio, pamatyti ir pabendrauti su tikrais afganais. Mums net nekilo abejonių dėl šio turgaus. Aišku kad važiuojame. Priartėjus prie turgaus vietos nematome jokio judesio, žmonių nulis. Sustojome ir pasiteiraujame teritorijoje dirbančio žmogaus, kodėl šiandien čia tuščia? Atsako, kad dėl choleros protrūkio Afganistane siena kurį laiką bus uždaryta. Gaila, bet Afganų turgų teks aplankyti kitą kartą.

Viskas, nusiteikiame kelionei į Dušanbė. Važiuojam kaip ir sutarta, palei Piandžo upę. Vaizdai ir toliau fantastiški, oras jau įkaitęs iki maksimumo. Kelias vietomis visiškai naujas, lygus kaip veidrodis, aišku tokių atkarpų labai mažai. Tiesa pasakius, apdaužytais ir dulkėtais keliais žymiai smagiau važiuoti.

Kas gali tokia karšta diena nudžiuginti? Ogi šalto vandens dušas. Taip taip, tokį suradome tiesiog kelio viduryje. Nuo kalno tiesiai ant kelio bėga vanduo. Srovė nėra labai didėle ir nuo vėjo laisto kelią tai ten tai šen. Priparkuojam mašiną tiesiai po vandens srove. Mašinai atsišaldyti taip pat nepamaišytų. Išlipant iš mašinos tenka ir patiems šiek tiek atsigavinti po tikrai šaltu vandeniu. Šokinėjame aplink besiprausiančią mašina it kokie vaikai, pro šalį pravažiuojantys turistai besišypsodami stebėjo mūsų džiaugsmą.

Po dušo važiuojame toliau. Upė po truputėli rimsta ir platėja. Privažiuojame vieną iš šviežių tiltų, jungiančiu Afganistaną ir Tadžikiją su abiejų šalių prezidentų nuotrauka. Panašu į tai, kad čia tikrai ne turistams ar gyventojams skirtas tiltas. Jokių patikros ar praleidimo punktų nėra, tik karinis kontingentas iš abiejų upės pusių.

Dar keli kilometrai ir kelias pasuka nuo upės ir kyla į kalną. Vaizdas kylant tiesiog saldainis. Kylam sunkiai. Kelias išdaužytas, pakilimas status. Už kelių kilometrų įvažiuojame į vieną didžiausių Tadžikijos miestų Kuliabą. Mieste nieko ypatingo nėra išskyrus tai, kad čia pamatėme kur iškeliauja dauguma „Opel Astra Universal“ automobilių. Mūsų „Opeliukas“ čia jautiesi kaip namie. Tikrai, vienoje vietoje tiek „Opel Astra“ mašinų nematėme.

Prieš įvažiuojant į Dušanbė, planavome aplankyti dar vieną objektą, tai Nureko tvenkinys ir Nureko užtvaka.

Iš pradžių sustojom prie tvenkinio, na čia kaip kalnų marios ar kažkas panašaus. Sustojome pusiau apžvalgos, pusiau šiaip aikštelėje. Iš vietinių prekeivių įsigijome arbatos ir žiurime, grožimės, fotografuojame. Atrodo masyviai. Pasisotinus vaizdais norim keliauti prie pačios užtvankos ir tik išėdus į masiną prie mūsų ant asiliuko prijoja džigitas su oranžine kelininko liemene.

Savo asiliukui ant kaktos pritvirtinęs atšvaitą. Na taip, saugumas kelyje svarbiausia. Nieko netaręs iš kišenės išsitraukia mažiuką melioną ir dovanoja mums. Kažkoks geras ir linksmas vyrukas pasitaikė, padėkojome ir atsisveikinome. Kažką ir jam padovanojome, tik jau gerai nepamenu kas tai buvo. Sekantis punktas užtvanka. Nesunkiai randam. Keliai arčiau Dušanbė jau geresni.

Privažiavus prie tikslo, didesnį įspūdį paliko ne pati užtvanka, o šalia esantis vandens nuleidimo kanalas. Na jie ten du, bet vanduo buvo paleistas tik per vieną. Net sunku nupasakoti kiek tonų vandens veržėsi iš kalno. Tokia galinga srovė ir didžiuliai kiekiai vandens su nežmoniška jėga krenta žemyn į Vachšo upę. Žiūrėjome ir visą šį veiksmą kelias minutes. Hipnotizuojantys vaizdai, plius dar saulėlydis papildomo žavesio įnešė. Atvirukas.

Saulė jau leidžiasi už kalnų, na ir mums jau laikas judėti. Paskutiniai kilometrai iki Dušanbė.

Privažiuojame jau sutemus. Keliai ir gatvės be šviesų, mašinų daug. Dairomės Dušanbė ženklo, kad įsiamžinti. Staiga milicininkas iššoka į trasą ir mus stabdo, o tamsu, iš pradžių nesupratom kas čia darosi. Sustojom. Prieina ir pamato, kad čia ne Tadžikai, tai apsimeta, kad šiaip sustabdė pasisveikinti ir paklausti ar viskas gerai. Taip tau ir patikėjome. Vos avarinės situacijos nesukėlė mus stabdydamas ir tik tam, kad gerbiamus miesto svečius pasveikintų atvykus ir palinkėtų malonių įspūdžių. Aga, kur gi ne.

Už kelių metrų surandame ir ženklą su šalia pastatytais miesto vartais ar arka, velnias juos žino. Vidurinėje Azijoje gan populiarus reiškinys tos arkos. Ne visuose miestuose, bet nemažai jų pasitaikė mūsų kelyje. Tai va, grįžtu prie ženklo. Išlipame ir paprašome gero draugo Tomeko ir vėl pafotografuoti. Lauke tamsu. Nusifotografuoti pavyksta ne iš pirmo karto. Gavus pusiau geras nuotraukas važiuojame į miestą ieškoti sau nakvynės.

Po valandos pasitrankymo po miestą kažką randame. Kambarys pas moteriškę nuosavame name arba tadžikiškame kotedže. Jaukus kiemas. Be mūsų buvo ir dar keli turistai ir turistų gidai. Rytoj sekmadienis, tad savo automobilio dar nepriduosim. Bus poilsio diena ir pasivaikščiojimas po Dušanbė.

30 diena

Štai ir viskas. Važiuoti daugiau nereikia, na gal tik minimaliai mieste, ir tai iki kokios automobilių aikštelės, kur ir paliksim savo „gulbę“. Kelionės kilometražas siekia apie 10 tūkstančių. Nemažai, ir čia tik į vieną pusę. Kažkas kelionės pradžioje sakė, kad mes toliau Minsko nenuvažiuosim, vos taip ir nenutiko. Mano širdis šokinėjo vos tik išgirdus kokį keistą garsą, sklindantį iš mūsų automobiliuko. Bet jis atlaikė. Tik viena prakiurusi padanga ir ūžiantis guolis. O kelių matė tai oi joi joi. Ekipažas taip pat ne dovanelė. Buvo ir vidinės trinties ir ginčų, netgi karštų sakyčiau, bet čia kelionės dalis. Gal galėjome to išvengti, bet mums nepavyko, na nelabai ir stengėmės, matyt. Vis tiek viskas buvo tiesiog puiku.

Šiandien sekmadienis. Rami diena. Neskubėdami išsikrapštom iš savo kambario ir einam pusryčiauti. Kartu su mumis sėdėjo ir kirgizai gidai. Įsibendravome. Kažkaip užėjo kalba apie mašinos pardavimą. Vienas iš kirgizų labai užsispyrė ir įnirtingai prašė parduoti mūsų „Opelį“ jam. Aš vis kartodavau, kad negaliu, kad jau esam sutarę su kitais ir pan. Tai po kažkurio laiko apsiramino. Tada aš jam pasiūliau kitą alternatyvą, išparduoti mūsų daiktus, kurių namo vežtis tikrai nenorėsime, pavyzdžiui kanistrą, palapinę ir kitokį inventorių. Apsidžiaugė ir iškart nuėjome prie mašinos. Supirko praktiškai viską, aišku pasiūlėm ir gerą kainą. Už kažką gavome daugiau nei mokėjome, už kažką mažiau. Visi patenkinti išsiskyrėme, jie atgal į kiemą, o mes į miestą.

Dušanbė niekuo nestebina. Atrodo gerai padėvėtas. Netgi nauji pastatai atrodo kaip iš praeities. Mieste tikrai nieko gražaus nematėme. Bevaikščiodami užėjome į turgų, nusipirkome džiovintų vaisių, toliau patraukėme centro link. Atėjome į centrinę aikštę. Taip, viskas sutvarkyta, graži prezidentūra ir kiti valstybinės paskirties pastatai, gražūs fontanai, gėlytės, suoliukai. Na ir aišku, seniau buvęs pasaulio rekordininkas - 165 metrų aukščio stiebas su 1 800 kvadratinių metrų ploto šalies vėliava. 2014 metais Tadžikiją aplenkė Saudo Arabija su 171 metro aukščio stiebu. Štai ir visos miesto grožybės.

Suprantam, kad sekmadienis, na bet gal kokia suvenyrų parduotuvė dar dirba. Bandom ieškoti. Jų čia tik kokios dvi ar trys. Surandam vieną, bet ji uždaryta. Šalia esančioje nedidėlėje užeigoje pasiteiraujam ar šiandien parduotuvė dirbs. Sako kad taip, pardavėja tuoj turi ateiti. Palauksim ir prisėdom užeigoje. Šeimininkė kepė kažkokius pyragėlius su bulvėmis, ar į bulves panašiu įdaru. Dar per televizorių rodė žvaigždžių karus. Nusipirkom du pyragėlius. Valgom ir žiurime filmą. Už kelių minučių pasirodo pardavėja, tad maunam į parduotuvę pirkti lauktuvių. Parduotuvėje kažko ypatingo nerandame. Labai daug dirbinių iš įvairaus akmens. Trumpai, daug nereikalingu ir dulkes renkančių daiktų. Norisi, kad suvenyras dar būtų ir praktiškas, bet deja, dažniausiai prikrauta visokių niekučių. Na taip, skaros, skarelės, kepurės ir kojinės - praktiški daiktai. Tokių ir nusipirkom.

Patraukėme namo. Į vakarą kažkaip visi pradėjome jaustis blogai. Pradėjo kilti temperatūra. Andrejui pasidarė visai bloga. Mes su Bernardu dar laikomės. Na ką, galvoju, sveikinu apsinuodijus. Gerai, kad kelionės pabaigoje. Sunku atspėti nuo ko. Iki laiko kai pasijutome blogai valgėme pusryčius, džiovintus vaisius ir pyragėlius šalia suvenyrinės. Nežinau kiek turi praeiti laiko nuo maisto patekimo į skrandi ir pasijutimo blogai, bet manau, kad tie pyragėliai antisanitarinėje užeigoje ir buvo mūsų apsinuodijimo priežastis.

Prastai miegojau, buvo tikrai nemalonus jausmas. Bernardui, atrodo, pasisekė labiausiai. Jis išsisuko tik dažnu vaikščiojimu į tualetą.

31 diena

Paskutinė diena, kai dar turim savo automobilį. Šiandien keliausių į „Habitat Tajikistan“ biurą ir perduosiu mūsų nuostabų Opelį naujiems šeimininkams. Važiuojame kartu su Bernardu, Andrejui, deja, prisijungti nepavyko. Vis dar apsinuodijimo pasekmės. Man taip pat aukšta temperatūra, galva įkaitusi, bet kažkaip dar orientuojuosi aplinkoje.

„Habitat for Humanity Tajikistan“ - tai tarptautinė organizacija. Pagrindinė jos buveinė yra JAV. Organizacija užsiima pagalba šeimoms, norinčioms susitvarkyti savo būstą, t.y. įsidėti naujus langus, duris, apsišiltinti ir pan. Visa tai jie padeda įgyvendinti per specialiais programas, t.y. žmonės palankiomis sąlygomis gauna finansavimą, kurio jie negautų paprastai nuvykę į banką, ir tvarkosi savo namus. Na va, trumpai paaiškinau kaip čia viskas vyksta. Už mūsų automobilį gauti pinigai bus panaudoti kurios nors šeimos namo sutvarkymo finansavimui. Nuo pat jų veiklos pradžios Tadžikijoje, o tai nuo 1999, jau pagelbėta apie dvidešimčiai tūkstančių šeimų.

Jų patalpas nesunkiai randame. Jie įsikūrę sename kelių aukštų administraciniame pastate. Užėjus į vidų paprašau, kad pakviestų Alinazarą, čia žmogus su kuriuo susirašinėjome. Kartu su Alinazaru ateina dar vienas darbuotojas, tai Parviz, jaunas ir linksmas vaikinas. Trumpai pasikalbame, pasidaliname kelionės įspūdžiais. Su Bernardu nusifotografuojame šalia „Habitat“ reklaminio stendo. Turėjome šiek tiek palaukti, nes dar negalėjome važiuoti pas notarą, tvarkė kažkokius tai dokumentus. Laikas tikrai neprailgo, visai smagiai šnekučiavomės. Bekalbant į ofisą užsuko „Tajik Rally“ organizatorius. Tai yra toks pat „ralis“ kaip ir mūsų, tik startas Miunchene ir dalyvių šiek tiek daugiau. Netikėta buvo ir mums ir Jam. Iš tikrųjų, „Habitat“ organizaciją atradau per „Tajik Rally“.

Gal po pusantros valandos pajudame notaro link. Mums jau buvo rezervuotas laikas, tad papildomai laukti nereikės. Viskas įvyko greitai ir neskausmingai. Pasirašiau kelis popierius ir tadam, automobilio jau neturim, juo rūpinsis Parvizas. Atsisveikiname iki vakaro, dar sutariame susitikti ir pasėdėti kokioje nors kavinėje. Rytoj jau namo, tad skaičiuojame paskutines valandas Tadžikijoje. Andrejui vis dar blogai, tad ir į vakarienę nusprendžia neiti.

Skrydis anksti ryte.

32 diena

Paskutinė kelionės diena.

Atsikeliame anksti, už lango dar tamsu. Visus daiktus jau buvome susidėję iš vakaro. Daiktų daug ir neturėjome, kiekvienas po kuprinę. Tik Andrejus daiktų kažkaip daug pasiėmė. Kitą kartą, sako, jų ims dvigubai mažiau. Pabandžiau paimti jo kuprinę į rankas, tai jausmas toks, lyg tarp rūbų būtų po plytą įdėta.

Iki oro uosto mus pavėžėjo šeimininkės suorganizuotas taksi. Iki oro uosto buvo apie 10 minučių kelio. Miestas dar miega.

Iš Dušanbė pirma turėjome skristi į Maskvą. Tada ten nuvykti į kitą oro uostą ir jau tada skristi namo į Vilnių. Maskvoje turėjome nemažai laiko, tad aš ir Bernardas iškeliavome į centrą trumpam pasižvalgyti. Andrejus nusprendė važiuoti tiesiai į oro uostą.

Maskvoje pasivaikščiojome po raudonąją aikštę ir dar kai kuriomis gatvėmis aplink. Gražu, ką čia bepasakysi. Besibastant po raudonąją aikštę prie mūsų priėjo žurnalistų porelė. Nelabai supratome iš kokio kanalo jie buvo. Pasiteiravo mūsų ar mes turistai, gavus teigiamą atsakymą paprašė mūsų atsakyti į porą klausimų. Klausimai buvo iš esmės apie tai, ar nebaisu būti Maskvoje, na čia turima omenyje ar nebaisu dėl to, kad čia kartais įvyksta teroro aktai. Na nebaisu. Sakau, kad Kabule būtų baisiau.

Laikas judėti į oro uostą. Praeinam visas procedūras, lėktuvas, apie pora valandų skrydžio ir mes jau Vilniuje. Ir liūdna ir gera. Po mėnesio važiavimo, įspūdžių ir nuotykių, reikės ilgo adaptacinio proceso, kad smegenys atsigautų ir priprastų prie rutinos darbas-namai-savaitgalis.

Dar nespėjus nusileisti lėktuvui galvoje jau sukosi mintys apie kitų metų „Pamir Rally“. Bet čia jau visai kita istorija.