PAMIR RALLY 2014

Pasiruošimas

Grįžus į Lietuvą po "Pamir Rally 2013", gal apie mėnesį negalėjau normaliai dirbti ir blaiviai mąstyti. Pilnas įspūdžių mėnuo ir grįžimas į prieš kelionę buvusį ritmą stipriai davė per smegenis. Mintys apie praėjusią kelionę vis nedavė ramybės. Galvojau apie kitų metų kelionę, nes reikėjo dar vienos tokios dozės įspūdžių.

Iš pradžių reikėjo bent jau Andrejaus patvirtinimo dėl dalyvavimo. Kai patvirtinimas buvo gautas, prasidėjo pasiruošimas. Pirmoje vietoje ėmėmės maršruto. Šį kartą pasirinkome pietinį kelią.

Šis maršrutas buvo šiek tiek ilgesnis ir kažkiek sudėtingesnis. Sudėtingumas buvo labiau susijęs su organizaciniais aspektais. Kelias ėjo per Iraną ir Turkmėniją, o vizų į šias šalis gavimo procesas yra komplikuotas. Papildomą problemą dar kėlė patekimas į Iraną su savo transporto priemonę, nes čia reikėjo kažkokio tais dokumento su kuriuo tą būtų įmanoma padaryti be jokių problemų. Bet kaip jį gauti kol kas neturėjau jokio supratimo.

Pradėjau po truputėli rinkti informaciją ir tuo pačiu ieškoti ralio dalyvių. Potencialiai buvo atsiradę keli besidomintis. Didelių vilčių į juos nedėjau, bet kol dar rodo susidomėjimą iš sąrašo jų nebraukiau. Bernardas šį kartą atsisakė keliauti. Susidomėjimą taip pat parodė ir mūsų su Andrejumi buvusi bendra kolegė Gintarė, tad jeigu kitų dalyvių neatsirastų turėtume ir vėl vieną pilną ekipažą.

Automobilio paieškos buvo pradėtos ankstyvą pavasarį ir ilgai neužtrūko. Skelbimuose pamačiau baltą Opel Astrą universalą, beveik tokį patį kaip ir pernai tik su varikliu 1.4. Kaina buvo patraukli. Nuvažiavau apžiūrėti. Na pavargęs automobiliukas. Šiek tiek parūdijęs, šiek tiek aplamdytas. Techninė būklė taip pat nebuvo puiki. Kažkaip iš pradžių jis man nepatiko. Išvažiavau. Ieškojome kito varianto, bet deja, Vilniuje nieko kito neradome. Visi kiti variantai buvo kituose miestuose. Kažkaip nelabai norėjome kažkur toli važiuoti. Taigi, mintys apie baltą ir pavargusią Astrą vis sugrįždavo. Gerai, galvoju, važiuoju dar kartą apžiūrėti. Antras kartas nemelavo. Apsisprendžiau, imu. Dar šiek tiek pavyko pasiderėti dėl kainos. Sekantis etapas atiduoti automobilį remontui. Čia visada į pagalbą atskuba mano geras bičiulis Karolis. Jis ir pernai prisidėjo prie mūsų transporto priemonės remonto, tad ir šiemet paprašiau jo padėti. Jis su džiaugsmu sutiko. Papildomai šį kartą dar reikėjo padirbėti su kėbulu, tai yra reikėjo ji pagražinti, kad keliauti būtų maloniau.

Mažiausiai vienas ekipažas yra ir automobilis jau atiduotas remontui. Puiku, pusė darbo padaryta. Toliau vizos ir kiti papildomi dokumentai. Taigi kimbu į darbą. Pradedu nuo papildomų dokumentų, reikalingų sklandžiam įvažiavimui į Iraną. Iš pradžių viskas atrodo labai sudėtinga. Skaitau daug forumų, landžioju po įvairias internetines svetaines. Galu gale susirinkau pakankamai informacijos apie visą šių dokumentų gavimo procesą. Išsiaiškinau, kad vienas iš geriausių būdų yra kreiptis į organizaciją „ADAC Touring“ GmbH Vokietijoje, didžiausią visuomeninę vairuotojų organizaciją Europoje. Ši įstaiga išduoda dokumentą „Carnet de Passage“ arba kitaip, dokumentą, kuris identifikuoja keliautojo motorinę transporto priemonę, ar kitą vertingą įrangą ar bagažą. Jis reikalingas tam, kad keliautojai galėtu įvažiuoti į tam tikras šalis, kuriose šis dokumentas yra privalomas, ir nemokėti muitų mokesčių už automobilį. Tai iš esmės yra pažadas, kad jūsų automobilis neliks šalyje kurioje keliausite. Kaip jau supratote, Iranas kaip tik ir yra viena iš tokių šalių. Norint gauti šį dokumentą yra tokia nereikšminga sąlyga kaip 5 000 tūkstančių eurų užstatas. Užstato dydis priklauso nuo automobilio vertės ir šalių kurias planuojate aplankyti. Šią sumą atgautume kai būtų grąžintas „Carnet de Passage“ su visais antspaudais ir papildomais dokumentais, jei tokių prireiktu. Čia pasidarė šiek tiek neramu. Pinigų gal ir sukrapštysime, o kas jeigu negrąžins užstatą? Pagalvojau, gal vis dėl to apsieisime be to „Carnet de Passage“. Pradėjau toliau ieškoti informacijos internete apie galimybę kirsti sieną be šio dokumento. Iš to ką pavyko rasti supratau, kad tokia galimybė egzistuoja. Už tam tikrą pinigų sumą viską galimą padaryti. Irano pasieniečiai šiuo klausimu yra lankstus. Bet yra vienas minusas jog nėra 100% garantijos, kad viskas praeis sklandžiai. Nusprendžiame nerizikuoti ir išsiimti ta nelemtą „Carnet de Passage“. Susisiekiu su ADAC, pasitikslinu kelis dalykus, užpildau reikalingus popierius ir išsiunčiu elektroniniu paštu, taip pat pervedu užstatą kartų su „Carnet de Passage“ išdavimo mokesčiu ir už kelių savaičių sulaukiu mūsų „Carnet de Passage“ iš Vokietijos.

Laukia paskutinis pasiruošimo etapas. Vizos. Skirtingai nuo praeitų metų buvo dvi naujos šalys, į kurias patekti reikia vizų. Tai Iranas ir Turkmėnistanas.

Norint gauti Irano vizą, iš pradžių reikia gauti vizos autorizavimo kodą iš Irano užsienio reikalų ministerijos. Šį numerį galima gauti aplikuojant į įstaigas, kurios specializuojasi vizų išdavimo klausimais, arba tam tikras turizmo agentūras, kurios taip pat padeda išspręsti šią problemą. Mes kreipėmės į www.iranvisa.com. Pildant anketas nurodėme Varšuvą kaip vizos atsiėmimo vietą. Kol laukėme autorizavimo kodo darėmės kitų šalių vizas. Dar viena nauja šalis šių metų kelionėje buvo Turkmėnija. Vizų į šią šalį gavimo procesas taip pat komplikuotas. Surinkti visą reikalingą informaciją vėl gi padėjo visagalis internetas. Išsiaiškinau, kad yra du variantai, tai yra turistinė arba tranzitinė vizos. Su pirmąja yra viena problema. Kai turi turistinę vizą, Turkmėnijoje tau būtinai reikia pasisamdyti gidą, o tai kainuoja papildomus pinigus, bet užtai turi pakankamai dienų pervažiuoti visą šalį neskubant. Su tranzitine viza gido nereikia, bet ji išduodama dažniausiai penkioms dienoms ir įvažiavimo data yra fiksuota, tai yra turite gerai apgalvoti kada planuojate įvažiuoti į Turkmėniją. Pasirenkame antrą variantą. Papildoma informacija dėl tranzitinės vizos tokia, kad norit gauti tokią vizą, pase turi būti šalies iš kurios pateksite į Turkmėniją ir šalies į kurią įvažiuosite palikdami Turkmėniją vizos. Mūsų atveju tai Iranas ir Uzbekistanas. Tai aišku komplikuoja situaciją. Didžioji dalis informacijos apie tranzitinę vizą surašę keliautojai yra iš vakarų pasaulio. Vizas jie dažniausiai darosi Europoje arba jau keliaudami. Mes pagalvojom, kad dėl Turkmėnijos vizos reikėtų pabandyti kreiptis į konsulatą esanti Baltarusijoje. Apie vizų gavimo procesą Baltarusijoje naudingos informacijos internete neradome, tad nusprendėme išbandyti laimę, tuo labiau turime metines Baltarusijos vizas ir pats Minskas ranka pasiekiamas.

Turkmėnijos vizos reikalus apsiėmė tvarkyti Andrejus. Telefonų su Turkmėnais bendrauti beprasmiška, nes susikalbėti beveik neįmanoma. Reikia eiti tiesiai ten ir kalbėti vietoje. Taip Andrejus ir padarė. Pirmuoju užėjimu išsiaiškino kokių dokumentų reikia vizai gauti. Gera naujiena ta, kad vizą gausime be Irano ir Uzbekijos vizų pase. Matyt Baltarusijoje šiuo klausimu paprasčiau viskas vyksta. Renkam greičiau dokumentus, kad galėtume kuo skubiau viską atiduoti Turkmėnams. Keista, bet jiems kažkodėl tais reikėjo gimimo liudijimo kopijos.

Vizų procesai užsukti ir atrodo kad viskas paprasta, ar ne? Norėtumėte. Su mumis šį kartą važiuos naujas žmogus, tai Gintarė. Dalykas tas, kad Gintarė tuo metu dirbo ir gyveno ne Lietuvoje, plius jos darbas buvo susijęs su dažnomis kelionėmis. Taigi, tai dar viena papildoma komplikacija vizų gavimo procese. Tam, kad viskas vyktų sklandžiai, susiderinome su Gintarė grafiką kai ji niekur neskrenda arba neskrenda į tas šalis kur reikalingas pasas. Kai atsiranda toks langas, ji iškarto siunčia man pasą per DHL‘ą. Gavus jos pasą iš karto atiduodavau jį į vizų proceso sūkurį. Gavus vizą per DHL‘a siusdavau pasą Gintarei atgal. Sukomės kaip galėjome.

Grįžtame prie Irano vizos. Gintarė autorizavimo kodą gavo gana greitai, o mūsų vis dar nebuvo. Situacija pasidarė tokia, kad darytis Irano vizas per Varšuvą jau buvo problematiška, visu pirma dėl laiko stokos, o antra dėl Andriejaus ir Gintarės darbo kelionių. Padėties be išeities nėra, tad pasinėriau į interneto platybes ieškoti informacijos apie alternatyvas. Gan greitai radau dviratininkų porelės postą apie Irano vizos gavimą per vieną dieną Trabzono mieste, Turkijoje. Jie labai detaliai aprašė visus žingsnius su nuotraukomis ką ir kaip daryti, kur eiti. Šis variantas mums tiko. Aš tik dar papildomai paieškojau informacijos ir kituose svetainėse apie Trabzono variantą. Radau daug patvirtinančios informacijos, tad galutinai nusprendėme taip ir daryti. Tik vienintelis klausimas terūpėjo, ar pavyks gauti vizą per vieną dieną ir tiek.

Palyginus su 2013 metų kelione, šių metų pasiruošimas buvo žymiai komplikuotas ir pareikalavo žymiai daugiau pastangų viską organizuoti. Nors ir buvo sudėtinga, viską padarėme ir beliko sulaukti starto dienos, kuris buvo numatytas paskutinį liepos šeštadienį. Ir dar, Gintarė prie mūsų prisijungti turėjo tik Stambule, tad iki ten keliausime dviese.

1 diena

Ankstus šeštadienio rytas. Išeinu į vidinį savo namo kiemą pas mūsų kelioninį žirgą. Automobilis dar nepapuoštas, toks visas baltas kaip gulbė. Pradedu traukti lipdukus ir stogo bagažinę. Prasideda puošimo darbai. Neužilgo ateina Andrejus. Šiek tiek vėliau prisijungia ir praeitų metų kelionės bendražygis Bernardas. Visi kartu pradedam grąžinti mūsų automobilį. Vėliau prisijungė ir kaimynai Marius bei Martynas, atėjo pasižiūrėti ir mano šeimyna. Kai baigėm darbus, su broliu padarėm bendrą nuotrauką, su visais atsisveikinome ir patraukėme Lenkijos link. Pirmoji diena turėjo būti ilga, turėjom pravažiuoti visą Lenkiją ir dar pakeliui aplankyti mūsų draugą, 2013 metų bendrakeleivį Tomeką.

Graži diena. Automobilis rieda Lietuvos keliais kaip per sviestą. Smagu ir vėl būti kelyje. Teigiamų emocijų antplūdis tiesiog nesustoja. Laukia 30 dienų nuotykių, naujų potyrių, daug skanaus maisto, naujų pažinčių, duobėtų ir dulkėtų kelių. Bus visko.

Pagaliau įvažiuojame į Lenkiją. Turėsime judėti keliais palei Baltarusiją ir Ukrainą. Šioje Lenkijos dalyje gyvena nemažai stačiatikių. Tomekas yra kaip tik iš tokios šeimos. Su juo susirašėme prieš kelionę ir susitarėme, kad užsuksime į jo tėvų namus, kurie yra kaip tik mums pakeliui, o ir pats Tomekas bus ten. Kaip viskas gražiai sutapo. Miestelio pavadinimas Siemiatycze. Greitai surandame namą ir jau netrukus susitinkame su Tomeku. Smagu susitikti po metų. Tomekas aišku pasikviečia mus pas save į namus, sako, kad šiandien kažkokia tais stačiatikių šventė ir ta proga jų šeima ir giminės švenčia. Užėjus į namus pamatome pilną kambarį žmonių su nukrautu stalu. Mus iš karto pasodino vos ne į stalo vidurį. Papuolėme. Tomekas mus pristatė kaip baltarusius, o tai iš karto patiko Tomeko tėvui, kuris kaip tik ir pats turi tas pačias šaknis. Vaišino mus ir maistu ir gėrimais, gaiviais bei tauriais. Andrejus buvo pasiryžęs šiandien vairuoti, tad man teko priimti visą alkoholio smūgį. Ragavom vietinės samanės įvairių rūšių. Vėliau atsirado ir gruziniška „čia čia“. Smagu ir linksma, bet kelias jau laukia. Nemažai kilometrų dar turim prasukti. Atsisveikinome su visais bei įteikėme Tomekui suvenyrus: „Pamir Rally“ marškinėliai bei „Žalios Devynerios“ buteliukas. Atsisveikinom, o bendros nuotraukos nepadarėme. Ech.

Mūsų šiandien dar laukė apie 400 kilometrų, o jau buvo gerokai po pietų. Pavargę, bet dienos tikslą norintys pasiekti, patraukėme Lenkijos pietų link. Prieš pasiekiant tikslą, dar suspėjome susikurti adrenalininę situaciją. Andrejus už vairo, aš keleivio pusėje. Dar nemiegu, bet jau jau ir akys užsimerks. Žiūriu tiesiai į kelią ir staiga pradedame judėti į kelkraščio pusę. Aš sulėtintos reakcijos, bet dar spėju sureaguoti. Griebiu už vairo ir ištiesinu automobilį. Andrejus jau buvo gerokai pavargęs, tad užsnūdo prie vairo. Staigus automobilio ištiesinimas ji pažadino. Abu gavome gerą dozę adrenalino. Pavažiavus dar šiek tiek, surandame pakelės viešbutuką, kuriame ir sustojame nakvynei. Pirma diena vos nebuvo ir paskutinė.

2 diena

Ir vėl daug kilometrų. Dabar jau bus įdomiau na bent jau ne Lenkija. Laukia net trys valstybės, tai Slovakija, Vengrija bei Rumunija. Slovakijoje bei Vengrijoje busim labai trumpai, tik pravažiuosim ir tiek, na o Rumunijoje teks šiek tiek užtrūkti ir pasigrožėti Karpatais. Slovakiją ir Vengriją įveikiame greitai. Sienų nėra tik trumpam sustojame susimokėti už kelius. Kažko ypatingai gražaus nepastebime, bet ir neieškojome, tikslai kiti. Tik Slovakijoje sustojame prie antro pasaulinio karo memorialo įsiamžinti. Šiose vietose 1944 metais vyko vienas iš kruviniausių mūšių rytų fronte. Memorialas įamžiną tankų mūšį mirties slėnyje. Tankai yra du, vienas sovietų, o kitas nacių. Memorialas kaip ir parodo kas laimėjo tą mūšį, tai yra sovietų tankas stovi šiek tiek aukščiau ir lyg spaudžia nacių tanką prie žemės, o pastarasis nuleidęs galvą jau negali pasipriešinti.

Po Vengrijos atėjo laikas Rumunijai. Rumunija ne Šengenas, tad tenka buriuotis kartu su visais į eilę norint patekti į šalį. Automobilių nemažai. Aišku, didžioji dalis vietiniai. Iš pirmo žvilgsnio pagalvoji, kad Rumunija tai italų mėgstamiausia atostogų vieta, nes eilėje labai daug automobilių su tos šalies numeriais. Iš tikrųjų, tai čia darbo jėga grįžta iš Italijos namo. Eilė juda greitai, pasieniečiai praktiškai pasų netikrina, Pasižiūri į tavo fizionomija ir važiuoji toliau. Net neišlipi iš mašinos, o pasieniečiai net nepakelia savo užpakalio nuo kedės.

Jau Rumunijoje, bet dar nemažai kilometrų iki mūsų šios dienos tikslo, miestelio Brašov, Transilvanijoje. Nuo sienos iki ten apie 430 kilometrų, o tai reiškia, kad busime vietoje jau sutemus. Autostradų ir greitkelių nebus, tad teks mėgautis dviejų juostų keliu, o mašinų srautas nuteikia kad bus linksma. Į Brašovą atvykome jau po 12 nakties, nerealiai pavargę. Įveikta apie 900 kilometrų. Man tikrai reikėjo poilsio. Apsistojome nakvynės namuose šalia miesto centro. Čia pralesime dvi naktis.

3 diena

Šiandien planuose daug visko. Norėjome apsukti apie 400 kilometrų ratą aplankant Drakulos pilį, pralekiant vienu iš gražiausiu Rumunijos keliu – Transfagarašanas, bei šiaip pasižvalgyti po Transilvanijos apylinkes. Visą tai turėjome spėti nuveikti per dieną ir vakare dar pasimėgauti Brašovo senamiesčiu.

Iš pradžių patraukėme Transfagarašano kelio link. Iki jo pradžios ne tiek ir daug, apie 100 kilometrų.

Transfagarašano kelias yra aukščiausias Rumunijoje ir jo ilgis apie 90 kilometrų. Šis kelias dar ir pats turistiškiausias. Krūvos autobusų su žioplinėtojais. Po truputėli kylant Transfagarašano keliu ir važiuojant pro mažą kaimukštį, pamatome tranzuojantį žmogų. Iš karto nesureagavau, tad sustojau už kokių dvidešimt metrų. Reikia pavėžėti žmogų, gal dar ką įdomaus papasakos. Tai Rumunas, vaikščiojo po kalnus kelias dienas ir nusprendė grįžti iki savo automobilio, kuris buvo šiek tiek aukščiau kalnuose, tad susitranzavo mus. Bevažiuojant užsimezgė smagus pokalbis. Dalinomės įspūdžiais iš savo praeitų metų kelionės bei šių metų kelionės planais. Kai jį išleidome jis mums įteikė savo gamybos medaus.

Kylam toliau ir artėjam prie grožio. Įvažiuojam į slėnį kol kelias priartėja prie statesnio šlaito ir pradeda vingiuoti tai į vieną, tai į kitą pusę. Na, pažiūrėkite į nuotrauką ir bus aišku. Pakilus aukščiau sustojame pasigrožėti bei įkvėpti gaivaus kalnų oro. Beje, aukščiausia kelio vieta yra 2 034 metrų aukštyje virš juros lygio.

Važiuojame toliau. Kelias jau veda žemyn. Ir kas keisčiausia, sumažėjo automobilių ir autobusų. Turbūt visi važiuoja tik šiaurine kelio dalimi nes atseit gražiausia.

Sekantis tikslas, tai Brano arba „Drakulos“ pilis. Na taip sakant, labai turistinė vieta. Miestelyje daug įvairių turistinių parduotuvių, prekystalių prekiaujančiu visokiu turistiniu šlamštu. Į Bramo pilį įleidžia iki šešių vakaro, tad turime paskubėti, laiko liko nedaug. Perkam bilietus ir bėgame. Iš tikrųjų, pilies aplankymas buvo labiau kaip varnelės užsidėjimas kad čia buvome ir matėme. Pilies ekspoziciją greitai apžiūrime. Čia kaip kažkada tais buvo įvairus anglų kalbos kursai kurie siūlė išmokti kalba vos ne per dieną. Na mes irgi panašiai, susipažinome su pilies istorija per pusvalandį.

Gerai, užteks turistauti. Važiuojame į Brašovą trumpai pasivaikščioti ir pavakarieniauti. Vis dėlto ilga diena buvo. Prieš rytojaus kelionę reikia šiek tiek pailsėti. Brašove tikrai gražu, dvelkia viduramžiais. Susiradome neblogą vietelę pavakarieniauti. Kažkaip daug visko užsisakėme tai apsirijau kaip kiaulė. Na ir pabaigai dar kažkur tais nuėjome alaus. Ta vakarą dar susisiekėme su trečiu kelionės dalyvių. Jau greit susitiksime.

4 diena

Važiuojame toliau į pietus. Šiandien mūsų laukia Bulgarija ir Juodoji jūra. Pagaliau išsimadisime. Valio! Važiuojant per Rumunija nieko ypatingo neivyksta, tiesiog riedame keliais ir tiek. Dar esant Rumunijoje pasiekiame pakrante ir judame Bulgarijos sienos link. Bulgarija kaip ir Rumunija nėra Šengeno narė, tad teks atlikti tam tikras sienos kirtimo procedūras.

Rumuniją paliekame greitai ir trumpam užtrunkame Bulgarijos pusėje tvarkant dokumentus. Bulgarija pasitinka kirilica ir saulėgražų laukais. Aikštelėje, kol Andrejus tvarkė dokumentus šiek tiek pabendravau su pagyvenusių prancūzų pora keliaujančia kemperiu po Europą. Jie taip pat ką tik įvažiavo į Bulgariją.

Mūsų planai buvo susirasti kokią tais vietelę šalia jūros ir pernakvoti palapynėje. Žemelapiai išmaniuosiuose telefonuose rodo, kad kažkur netoliese yra kempingas, tad ten ir pajudame.

Privažiuojame prie tikslo. Šurmulinga vieta. Žmonių nemažai. Susimokame už kempingo vietą ir einame ieškoti sau vietos. Kempingo aikštelė išsidėsčiusi ant kalvelės tad atsiveria neblogas vaizdas į jūrą. Pasistatome palapinę ir bėgame maudytis. Kempinge be mūsų buvo įvairaus plauko žmonių. Vieninteliai kuriuos įsiminiau, tai ukrainiečių būrys su visureigiais ir kemperiais vagonėliais, tie patys prancūzai, kuriuos sutikome prie sienos, bei nemažas būrys vaikų, kaip supratome, iš Rusijos. Čia dar šalia kempingo ir kažkokia tais vaikų stovyklavietė randasi. Matyt dar nuo tarybinių laikų išliko. Vakare vyko kažkokios vaikų pramogos, tai tetos, stovyklavietės darbuotojos, labai garsiai šukavo į mikrofoną. Kaip sakoma “ant viso rajono”. Ukrainiečiai tik burbuliavo ir piktinosi dėl garsiai girdimos rusų kalbos. O vienas pagyvenęs ukrainietis juos dar išvadino teroristais.

Su Andrejumi ramiai leidome vakarą, grožėjomės vaizdais. Sau pramogą taip pat susigalvojome. Iš paplūdimyje surinktų kriauklių pasidarėme kilograminius karolius. Dabar turėsime kuo papuošti automobilio saloną.

5 diena

Pagaliau išaušo ta diena kai įvažiuosime į Turkiją ir pasieksime Stambulą, o be to, dar ir trečią kelionės dalyvį pasitiksime oro uoste. Nusimato smagi diena.

Pradžiai reikia pasiekti Turkija, ką ir padarome. Po gana trumpo važiavimo pasiekiame pasienį. Su Bulgarija atsisveikiname nesunkiai, o Turkijos pusėje tenka šiek tiek užtrūkti. Popierizmas, nuo vieno langelio prie kito. Aišku, palyginus su Vidurinės Azijos sienos kirtimo procedūromis tai daug paprasčiau čia viskas.

Turkijoje pasirodo yra mokami keliai. Mes kažkaip apie tai nežinojome. Supratome tik kai įsukome į tokį kelią. Galvojame, kad kažkaip reikia išsiaiškinti kaip čia su tais mokamais keliais ir sustojame prie namo kur kaip ir panašu kad galima tai išsiaiškinti. Tai va, pasirodo, kad čia galima susimokėti už kelius, o tiksliau, gauti lipduką su čipu nuo kurio ir nuskaitys pinigus. Pinigus reikia paduoti vietoje kartu su paso bei automobilio dokumentų kopijomis. Darbuotojas nelabai šnekėjo angliškai, bet vis dėlto sugebėjome susikalbėti. Ir štai, lipdukas ant lango ir pirmyn.

Iki lėktuvo atvykimo dar buvo nemažai laiko, tad su Andrejumi nusprendėme išsukti iš pagrindinio kelio ir patraukti Marmuro jūros link pamirkyti kojas šiltame vandenyje.

Pastumdžius laiką, lekiam į oro uostą pasitikti Gintarės. Į oro uostą ir šalia jo nežmoniškas eismas. Sustojome kažkur netoliese keleivių pasitikimo zonos ir laukiam. Stovim neleistinoje vietoje kartu su dar keliais turkais. Po kurio laiko mašinas, kurios stovi „nelegalaus“ parkingo gale pradeda varyti oro uosto darbuotojai. Priekyje stovinčių kol kas neliečia, matyt ten gale jau labai trukdė eismui. Mūsų džiaugsmas po kelių minučių dingo, nes ir mums buvo parodyta varyti iš čia ko greičiau, tad teko važiuoti į stovėjimo aikštelę. O iš tikrųjų ir gerai. Ramiai sau pasistatėme mašiną ir nuėjome į salę. Kažkur po pusvalandžio pasirodo ir mūsų Gintarė. Taigi, ekipažas sukomplektuotas.

Hostelį buvome užsirezervavę iš anksto. Apsistoti turėjome pačioje miesto širdyje. Populiariausiame Sultanachmet rajone. Ten ir pats lankomiausias miesto objektas, tai Sofijos soboras, buvusi bazilika, vėliau Mečetė, o dabar muziejus.

Lauke tamsu, bet laiko pasivaikščiojimui dar yra, tad išlekiame trumpam prasiėjimui po miestą. Aš išėjau vienas. Bevaikščiojant manę užkalbino vyriškis. Kažką pramurmėjo turkiškai (turbūt). Aš atsakiau, kad ne vietinis, tada jis persijungė į anglų kalbą. Kažkaip užsimezgė pokalbis. Na ir po kurio laiko jis man siūlo eiti išgerti alus. Kažkaip keista pasirodė, tad atsisakiau. Atsisveikinome.

Susitikau su kita komandos dalimi ir visi draugiškai nuėjome alaus. Rytoj laukia intensyvi diena, bus grynas turistiakas.

6 diena

Atsikeliame ir skubame pusryčiauti. Daug hostelių šiame rajone turi terasas ant stogo su vaizdu į Bosforo sąsiaurį. Pusryčiaujam šildant saulei ir grožintis nuostabiais vaizdais.

Pradedam savo dieną nuo Sofijos soboro. Stojam į nežmoniškai ilgą eilę. Vaikšto kažkokie neaiškus personažai ir siūlo pravesti be eilės, na turbūt ne už dyka. Matome jog eilė pakankamai greitai juda, tad nekreipiame į siūlytojus dėmesio. Dar pamatome kad bilietus galima įsigyti iš specialiai tam skirtu automatų, o tai padės dar greičiau patekti į vidų.

Vasara, turizmo pikas. Žmonių krūvos ir čia nieko nepadarysi. Tenka brautis pro minias. Patenkam į vidų. Aprašinėti soboro nenoriu. Tik pasakysiu trumpai, tai tai ... net sunku parinkti žodžius, net nesinori sakyti įspūdingas, kažkoks nuvalkiotas žodis. Soboras tai masyvi, milžiniška struktūra. Kai pagalvoji kada ją statė net sunku patikėti kad tai žmonių kūrinys.

Toliau laukė Žydroji mečetė, kuri randasi priešais Sofijos soborą. Tai taip pat senas statytinis ir vis dar veikiantis, t.y. atlieka savo pirmines funkcijas. Ši mečetė pastatyta 17 a. pradžioje. Architektūrinis stilius panašus į Sofijos soborą. Na ir šiaip, turkiškų mečečių stilius greičiausiai buvo perimtas iš Bizantijos architektūros, tai tiesiog plika akimi matoma.

Prieš įeinant į mečetės kiemą Gintarei nurodė užsidėti ilga skarą, kurias dalino vietoje. Mes kaip tik atėjome pamaldų metu, nors tokiu metu turistų neleidžia. Užėjome į mečetės vidų ir prisėdome ant kilimų. Buvo nemažai besimeldžiančių. Moterų su vaikais į mečetės gilumą neleidžia. Jos sėdi aptvaruose prie įėjimo ten ir meldžiasi. Gintarė į vidų nusprendė neiti, tad laukė mūsų kiemelyje.

Na kaip ir pietų metas. Eidami link sekančio objekto, nusprendėme pavalgyti. Šalia pagrindinio miesto turgaus suradome paprasta vietinę kavinę-užkandinę, kurioje skaniai ir sočiai pavalgėm. Aptarnavimas super o ir maistas skanus, ko daugiau reikia. O reikia kaljano. Na, tiesa pasakius, kaljaninės specialiai neieškojome, ji, galima sakyti, mus pati surado. Jokių užrašų, jokių iškabų tik švelnus ir lengvas tabako ir vaisių kvapas. Ieškome iš kur jis sklinda. Matome tokį kaip ir praėjimą vos ne į kapines. Užeiname į vidų ir atsiduriame tikrų tikriausioje vietinėje kaljaninėje. Dauguma klientų vietiniai vyrai. Mums parodo kur galim prisėsti ir užsisakome kaljaną. Dirba taip pat tik vyrai. Vienas iš jų nešioją didelį padėklą su arbatos puodeliais ir dalina visiems kas paprašo, duoda ir mums po viena, aišku, viskas kainuoja. Vieta tikrai labai jauki ir tokia tikra, rytietiška. Štai atneša ir kaljaną. Sėdim, rukom, bendraujame, man net galva gerokai pasunkėjo ir apsvaigo.

Toliau programoje Stambulo dengtas turgus. Didžiulis bei spalvingas prekybos taškas yra vienas linksmiausių turistinių objektų pasaulyje. Jeigu neklystu, jis sukasi dešimtuke. Šis turgus tai kaip miestas mieste. Atskiros gatvės, kavinės bei užkandinės. Pirkti nieko neplanavome tiesiog norėjome paganyti akis bei pašmirinėti aplink. Lauke pradėjus smarkiai lyti į turgų pradėjo plūsti žmonės, praeiti jau darėsi vis sunkiau ir sunkiau. Įsivaizduoju, kad įvykus kokiai panikai, čia būtų mirtini spąstai.

Netoliese šio turgaus dar yra ir maisto arba prieskonių ir saldumynų turgus, kuriame taip pat apsilankome. Štai ir visi objektai kuriuos aplankėme per šią dieną. Vakare dar turėjome pasėdėti ir skaniai pavakarieniauti. Mūsų Gintarė bent retkarčiais norėjo, kad mes eitume į „baltų staltiesių“ užeigą pavalgyti, o netik po kebabines šlaistytis. Šalia hostelio susirandame neblogą ir jaukų restoraną ir smagiai šnekučiuojamės. Šio restorano darbuotojas, arba kitaip tariant klientų viliotojas, nustebino savo profesionalumu. Smagiai ir linksmai bendrauja su klientais ir pro šalį praeinančiais turistais. Moka net kelias kalbas. Na mes tikrai girdėjome kai su klientais bendravo ir prancūziškai ir ispaniškai ir vokiškai. Tai turistai į jį žiūrėdavo išsižioję ir atrodė, kad savo kalbėjimo maniera jis juos užburdavo ir jie jam tuoj tuoj atiduos viską ko jis paprašys. Na lietuviškai ir rusiškai jis nemokėjo, tad su mumis kalbėjo angliškai ir kalbėjo daug. Restorane sėdėjome ilgai nes Gintarės užsakytas jūros ešerys vis neatkeliaudavo. Linksmasis darbuotojas mus vis maitino pažadais, kad jau tuoj bus. Kas ten jį žino, ar specialiai mus laikė restorane kad būtų lengviau privilioti kitus turistus ar iš tikrųjų tą ešerį užtrūko sužvejoti. Nesvarbu, laikas vis tiek neprailgo, linksmai ir jaukiai pasėdėjome ir pabendravome, bei aptarėme tolimesnius kelionės planus. Rytoj paliekame Stambulą ir traukiame toliau į rytus.

7 diena

Susirinkome daiktus, papusryčiavome ir į kelionę. Na bent jau taip buvome nusiteikę. Tik maža problemėlė. Atsirado lengvas trūkčiojimas ir keistas garsas viename priekiniame rate. Na štai, pirmi gedimai. Automobilis kaip ir važiuoja. Galvojam, kad persikėlus į kitą Bosforo sąsiaurio pusę, arba iš Europos į Aziją, paieškosime autoservisų. Kaip tarėm taip ir padarėm. Automobilis pradžioje lengvai patrūkčiojo ir viskas. Atrodo kol kas viskas gerai, bet vis tiek trumpam stabtelėti servise nepamaišytų. Po trumpo klaidžiojimo po vieną iš azijietiškoje pusėje esančio Stambulo rajoną surandame ir servisą, kuris mus sutinka priimti. Vienas iš serviso darbuotojų šiek tiek šneka angliškai, tad aš jam bandau ir žodžiais ir rankų judesiais paaiškinti apie mūsų Opelio problemas. Garsą rate sutvarko, ten kažkas su stabdžių kaladėlėmis negerai buvo, o dėl trūkčiojimo tai paaiškino, kad čia žvakės drėgmės gavo tai pradžioje kai užkūrėme varikli mašina ir trūkčiojo. Su tuo nieko nedarė nes kaip ir nieko rimto. Mes kaip ir nurimom.

Šiandien turėjome pasiekti Kapadokijos regioną ir apsistoti Gioreme mieste. Kelias laukė ilgas, apie 800 kilometrų, bet žinant, kad keliai mūsų laukia puikus, ilgai kelyje užtrukti neturėtume.

Beveik visa Turkija yra virš jūros lygio, vidutiniškai apie vieną kilometrą, tad tenka važiuoti kalvotomis ir kalnuotomis vietovėmis. Kelis kartus buvome pakilę virš vidurkio kur buvo ir pakankamai vėsu.

Važiuojant puikiais Turkijos keliais sutikome ir du įdomius automobilius. Automobiliai buvo šveicariškais numeriais ir juose buvo po vieną vairuotoją. Tai buvo kažkoks visureigis ir linksmasis raudonas „Subaru Libero“. Linksmus virukus aplenkėme ir pasisveikinome, vėliau ir jie aplenkė mus ir vėl mojavome vieni kitiems. Na atrodo kad išsiskyrėme. Kai sutikome juos kelyje dar buvome gana toli nuo tikslo. Į Gioreme miestą atvykome jau sutemus, gal kokią dešimtą vakaro ar kažkas tokio. Susiradome vietą nakvynei ir šalia pasistatėme automobilį. Dar miego nenorėjome, tad išėjome trumpam pasivaikščiojimui po miestelį. Grižus kiemelyje šalia mūsų automobilio pamatėme stovinčias ir Šveicarų transporto priemones. Na, tikimybė, kad jie taip pat važiuoją į Kapadokiją buvo didelė, bet kad jie apsistos ten kur ir mes tikrai maža, bet štai tau ir sutapimas. Vakare pačių Šveicarų nesutikome. Rytoj ryte turbūt pavyks pabendrauti.

8 diena

Gal pradžiai trumpai kodėl mes čia atvažiavome. Kapadokija traukia turistus ir keliautojus savo išskirtine gamta bei istorija. Kapadokijos Gioremes slėnis, gal tiksliau jo dalis kuri yra nacionalinis parkas, yra įtrauktas į pasaulio paveldo sąrašą. Gioremes mieste ir aplink gausu neįtikėtinos formos kalvų, dar kitaip vadinamu „fėjų namais“, o kai kurie iš šių „namų“ dar kitaip vadinami...na gerai nesakysiu, pasižiūrėkite į nuotraukas ir patys suprasite. Šiose vietose gyveno pirmieji krikščionys. Jie gyveno tiesiog kalvose iškaltose urvuose. Šiame regione yra ir keli požeminiai miestai-slėptuves. Kai kurie iš požeminių miestų turi net 20 aukštų po žeme. Apibendrinus, ši vieta tai superinis gamtos kūrinys, turtinga istorija turintis kraštas na ir jaukus bei svetingas Turkijos regionas. Štai tiek trumpai apie šias vietas. Daugiau aišku rasite internete.

Gerai, grįžtame pas mus. Rytas šiltas ir gražus, pusryčiaujame atviroje terasoje. Na štai ir mūsų Šveicarai. Greitai susibičiuliaujame. Pasidaliname savo istorijomis kas kur ir kodėl, o taip pat ir dienos planais, bei išsiskiriame iki vakaro. Susitarėme, kad eisim kur nors pavakarieniauti. Mūsų planas aplankyti Gioremes muziejų po atviru dangumi bei pasibastyti po apylinkes. Ir dar apsilankyti turkiškoje pirtyje „Hamam“. Planas geras tik karšta labai. Muziejus tai viena iš gyvenviečių su daugybe įvairiausių patalpų, bažnytėlių, koplyčių. Taip pat vietomis yra ir įvairiausių spalvotų freskų bei piešinių. Grynas turistiakas. Greitai apeinam viską. Ir prie išėjimo. Manau bus daug įdomiau vaikštinėti po apylinkės kur nereikia bilietų bei nėra turistų. Išėjus Andrejus nusiperka stiklinę granatų sulčių, o jos rūgščios eina sau, bet Andrejui tai ne motais, jis raukėsi bet viską išgėrė.

Einam toliau. Dabar jau truputėli pasivaikščiosime po apylinkes vieni. Pasigrožėsime įvairiomis „Fėjų namu“ formomis. Beklaidžiojant užlipome ant aukštesnės kalvos nuo kurios visas Gioremes miestelis kaip ant delno. Gražuma. Į vieną pusę miestelis, į kitą nuostabus vaizdai į uolas.

Saulei įsismaginus patraukiame į miestelį, šiek tiek atsipusti. Vakare su Andrejumi nuėjome į pirtį. Gal kažkur miestelyje ir yra tikra vietinė pirtis, bet negi dabar ieškosi, einam į turistinę. Procedūra paprasta, iš pradžių reikia gerai sušilti pirtyje, kai sėdi pirtyje ateina turkai masažistai ir išsiveda kelis masažo procedūroms. Masažas vyksta atskirame kambarėlyje kur vienų metu masažuojami ir prausiami keturi vyriškiai. Na ką bepridursi, gerai nuprausė ir išmasažavo. Su Andrejumi dar šiek tiek į nediduką baseiną iššokome, pabuvome ir išėjome. Ech, gerai buvo. Prieš išeinant pabendravome su šeimininku ar tai pagrindiniu pirties prižiūrėtoju. Papasakojome jam apie mūsų kelionę ir jam visai patiko. Užsimezgė šiek tiek ilgesnis pokalbis. Labai komunikabilus ir draugiškas žmogus. Nuo tada jis seka mus „Feisbuke“. Prieš atsisveikinant padarome ir bendra nuotrauką.

Andrejui į vakarą pasidarė bloga, pradėjo kilti temperatūra, tad į susitikimą su Šveicarais ėjau tik aš ir Gintarė. Susiradome jaukia šeimos užeigėlę ir prisėdome. Vakaras buvo šiltas ir jaukus. Smagioje kompanijoje linksmai ir greitai bėgo laikas. Po vakarienės dar vakaro nebaigėme, o nusprendėme pratęsti užkilę ant kalvos virš miestelio su armėniško granatų vyno buteliu, kurį vežiau iš Lietuvos. Šveicarai keliauja iki Mongolijos ir tam turi daug laiko, tad niekur neskuba. Jie kaip ir mes po Turkijos patrauks į Iraną, tik mes dar neturime vizų, bet tikimės jas gauti artimiausiu metu Trabzono mieste, į kurį jau rytoj turėtume išvažiuoti. Išsiskiriame su Šveicarais ir apsikeičiame kontaktais, gal dar susitiksime kur kelyje. Jie turėjo ir savo blogą kurį kartas nuo karto paskaitydavome.

9 diena

Šiandien laukia kelionė į Trabzoną, į Turkijos miestą Juodosios jūros pakrantėje. Virš 600 kilometrų vairavimo į Turkijos šiaurę kalnuotais keliais. Beveik visą dieną praleidome kelyje. Atvykus į Trabzoną iškarto puolėme ieškoti nakvynės vietos. Hostelių neaptikome, tad teko bandyti laime susirasti kokį pigesnį viešbutuką. Susiradus dar turėjome laiko ir tą progą išėjome pasižvalgyti po miestą. Žmonių centre tikrai netrūko. Buvo gan triukšminga. Pavakarieniavome, išgėrėme alus ir patraukėme miegoti. Rytoj laukia Irano ambasada. „Fingers crossed“.

10 diena

Irano ambasada pradeda darbą nuo 9 ryto, bet būti ten geriau ankščiau, nes be mūsų ten turėtų būti ir kitų žmonių. Atėjus, prie ambasados jau rikiavosi šiokia tokia eilė, gal kokie penki žmonės. Atsistojome į eilę. Po kelių minučių eilėje jau buvo apie 20 žmonių. Tikrai nedaug, per šiandien turėtų visus priimti ir jeigu viskas praeis gerai, išduoti vizas. Eilėje buvo visokiausių žmonių, iš esmės jaunimas. Buvo nemažai lenkų, prancūzas, britas o daugiau nepamenu. Buvo keliaujančiu poromis ir po vieną, na ir grupėmis, t.y. mes. Kaip supratau, visi išskyrus mus, keliavo arba autostopu arba viešuoju transportu. Tarp keliaujančių buvo vienas įdomus personažas, tai prancūzas, kuris su savimi vežėsi akordeoną. Keliaujantis muzikantas, gyvena praktiškai iš to ką uždirba grodamas gatvėse. Papasakojo kaip jam sekėsi Trabzone groti viešose erdvėse, tai kaip supratau, Turkai buvo labai teigiamai nusiteikę ir negailėjo pinigų, tad akordeonistas pakankami neblogai uždirbo.

Ambasados varteliai atsidaro ir pradeda leisti į vidų. Patekus į ambasados teritoriją mus pasitiko vyrukas, kuris trumpai paklausinėjo ir pavartė mūsų pasus. Toliau užpildėme anketas su bendro pobūdžio klausimais. Pasus kartu su nuotraukomis palikome ambasadoje, mainais gavome lapelius su nurodyta suma, kurią reikia sumokėti banke. Taip ir nesupratome ar tas autorizavimo kodas kurio taip laukėme Lietuvoje buvo reikalingas. Mūsų apie jį ambasadoje niekas neklausinėjo. Gal darbuotojai jį patikrino sistemoje? Kas ten juos žino.

Iš tikrųjų, viskas vyko pagal aprašymą kuri aptikau internete. Dabar pagal nuorodas aprašyme reikėjo susirasti banką, kuriame turėjome susimokėti už vizas. Atrodo, kad ir kiti vizas norintys gauti naudojosi vos ne tuo pačiu proceso aprašymu, na tokių aprašymų internete buvo ne vienas. Kai atėjome į banką sutikome prieš mus ambasadai pridavusius dokumentus keliautojus. Ilgai banke neužtrūkome. Susimokėjome ir dabar belieka sulaukti vakaro. Sugrįžti į ambasadą turėjome apie penktą valandą, o dabar dar tik apie vidurdienį. Turim nemažai laiko, tad keliaujame prie jūros. Trabzonas iš tikrųjų nuobodokas miestas, nelabai išvaizdus. Prie jūros taip pat ne kažką. Paplūdimiai matyt kažkur miesto pakraščiuose.

Sulaukus vakaro patraukėme ambasados link. Ten jau ir vėl buriavosi tie patys veidai. Na ką, įsitaisome ant šaligatvio ir laukiam. Laukimas užtrūko apie pora valandų. Kai jau pradėjo kviesti į vidų visi pašoko ir pribėgo prie ambasados vartelių. Į pastatą ėjo po vieną, o išeinant pagal veido išraišką galėdavai spręsti ar gavo vizą ar ne. Šiaip kiek supratau, tą dieną vizas gavo visi, na bet čia išimtis, nes kiek žinau, dažniausiai ne visiems nusišypso laimė. Kaip supratote, vizas gavome ir mes, tad laimingais veidais patraukėme viešbučio link. Pagal planą Trabzoną turėjome palikti šiandien, bet šiek tiek užtrūkęs vizų išdavimo procesas pakoregavo planus. Bet gal ir gerai, rytoj anksti išvažiuosime ir ramiai pasieksime Iraną. Didžioji dalis kitų jaunuolių nusprendė nakvoti paplūdimyje.

11 diena

Ankstus rytas ir kelionė į Iraną prasideda. Pagal planą turėjome pasiekti ne tik Iraną, bet ir dar šiek tiek pavažiuoti į gilumą ir atkeliauti į Tebrizo miestą, o tai viso labo apie 850 kilometrų. Ir vėl visą dieną praleisime automobilyje. Na ką, tai jau darosi įprasta. Vieną dieną poilsiauji, o kitą daug važiuoji. Klasika. Pasižiūrime į žemėlapį ir sprendžiame kuriuo gi keliu mums važiuoti. Matome, kad yra vienas keliukas, kuris mums kaip ir tinka. Gerai, traukiame į tą pusę. Iš pradžių trumpai važiavome palei jūra ir pavažiavus už miesto apie 30 kilometrų pasukome kalnų link. Kelias neblogas, asfaltas. Oras galėtų būti ir geresnis. Vėsu ir didelis švininis rūkas, gerai kad tik aukštai. Po kurio laiko, kylant baigėsi asfaltas. GPS‘as kol kas rodo, kad važiuojame gerai. Buvo minčių apsisukti ir važiuoti atgal, bet vis dėl to nusprendžiame pabandyti. Atvirai pasakius dar net neįsivaizdavome kur važiuojame ir kas mūsų laukia. Po kurio laiko, mažame kaimelyje tolumoje pasirodo du jaunuoliai, jie lyg ir bando mus susistabdyti. Priartėjus pamatome jog čia vieni iš tų jaunuolių, kurie kartu su mumis buvo prie Irano ambasados. Tai buvo du jauni vaikinukai keliaujantys autostopu iš Lenkijos. Jie kaip ir mes pasirinko šį kelią nieko apie jį nežinodami. Taip pat kaip ir mes pasirinko kelią galvodami, kad juo greičiau pasieks pagrindinį kelią vedanti Irano sienos link. Na o viskas buvo atvirkščiai. Šiame kelyje automobilių beveik nesutikome, o kelias kuo toliau, tuo darėsi vis siauresnis. Na mes, galima sakyti, jiems buvome kaip išsigelbėjimas. Važiuosime penkiese. Gal kaip nors. Praeitais metais Opelis atlaikė, aišku per Pamyrą važiavome keturiese, bet visą savaitę, na o čia užtruksime tik kelias valandas, kai pasieksime pagrindinį kelią lenkai ir vėl patrauks savo keliais. Gintarei šiek tiek nepasisekė, nes jai teko sėdėti gale kartu su snūduriuojančiais lenkais. Jų miegas buvo greitai prasklaidytas, nes kelio statumas ir siaurumas didino adrenalino dozę. Gaila tik, kad rūkas neleido grožėtis vaizdais, o jų čia turėjo būti. Šio kelio kulminacija įvyko tada kai priartėjome prie stačios atkarpos. Tai buvo zigzago formos stačiai kylanti kelio atkarpa. Kilpų skaičių galėjome matyti tik žemėlapyje telefone, o jų buvo berods 21.

Tai buvo baisiausia dalis ir kiekvienos iš tų kilpų įveikimas buvo kaip apdovanojimas. Man buvo nejauku, bet aš vairavau, tai bent jau mažiau nervinausi, keleiviams manau buvo baisiau, nes nežinai kas tam vairuotojui gali šauti į galvą. Ne visus pakylimus pavyko įveikti iš pirmo karto. Tam kad užkilti reikėjo ir labiau spustelti akseleratorių, bet staigiai pakilus ir laikų pristabdyti, kad neišlėkti iš kelio. Įveikus paskutini pakilimą, buvome jau tirštame rūke, matomumas apie dešimt metrų. Pliusas tas, kad stačių pakilimų daugiau nebus, tad sustojame trumpam atsikvėpti. Neužilgo prasideda nusileidimas, išsisklaido rūkas ir išlenda saulė, o vidų užpildo ramybės jausmas. Pagaliau ištrūkome iš šio pragaro.

Vėliau jau grižus į Lietuvą suradau šiek tiek informacijos apie šį kelią. Kelio pavadinimas Bayburt of Yolu D915. Šį kelią pastatė rusų kariškiai 1916 metais. Šis kelias skaitomas vienas pavojingiausių pasaulio kelių. Informaciją radau www.dangerousroads.org svetainėje. Nuotrauką kuria matote kairėje taip pat paimta iš šios svetainės, joje gerai matosi tas nelemtas pakilimas.

Išvažiavus į pagrindinį kelią lenkus paleidžiame artimiausioje degalinėje, o patys važiuojame toliau. Toliau kelionė niekuo neįsiminė, na kur jau po tokių zigzagų. Ar kas nors dar gali nustebinti šiandien? Na nebent tolumoje pasirodęs galingas ir tiesiog nuostabus didysis Ararato kalnas. Sustojome trumpai fotosesijai.

Mes jau praktiškai prie sienos. Netoli jos sustojame ir pradedame ruoštis, t.y. mes su Andrejumi vietoje šortų užsidedame kelnes, o Gintarė ne tik kelnes bet ir marškinius ilgomis rankovėmis, plius pasiruošia ir skarą. Na ką, mes pasiruoše, važiuojame. Pasienyje buvome vieni. Turkai greitai paleidžia ir sustojame prie geležinės tvoros už kurios jau Iranas. Už grotų ant pastato matomas užrašas sveiki atvykę į Iraną bei dvasinių lyderių nuotraukos. Neužilgo geležinė uždanga pradeda judėti ir mes įvažiuojame į Irano teritoriją. Laukia standartinės pasienio procedūros, na bent jau mums taip atrodė iš pradžių. Taigi, išlipame iš automobilio ir prie mūsų prisistato vyriškis. Atrodo jis kaip iš gatvės, su džinsais ir marškiniais. Nieko net blogo nepagalvojome, vis dėlto pasieniečių teritorija ir pašalinių kaip ir neturėtų būti. Prisistato kaip darbuotojas ir priduria, kad yra čia tam, kad mums palengvintų sienos kirtimo procesą, tai yra suprask, nuves kur reikia ir viską greitai sutvarkys. Na jau pradėjau kažką negero įtarinėti. Nuėjome prie pirmo patikrinimo punkto, jis atiduoda mūsų dokumentus, o aš jo klausiu, ar tikrai jis čia dirba. Jis užtikrintai atsako kad taip. Gerai, galvoju. Ir tada aš prisiminiau. Kažkur skaičiau, kad Irano pasienio teritorijoje šmirinėja tam tikri „biznieriai“ arba kaip juos vadina „fikseriai“ ir, suprask, padeda patikliems užsieniečiams greitai pereiti sieną. Aišku, jie tą daro ne už dyką, po visko jie prašo tam tikro atlygio, nes kaip ir padėjo tau ir kaip gi tu dabar su juo neatsiskaitysi. Skirtumas yra tas, kad jis iškarto prisistatė kaip darbuotojas, o čia mes jau jam niekuo padėti negalime. Jeigu čia dirbi tai gauni atlyginimą, kitaip jo paslaugos būtume iš karto atsisakę.

Su „fikserio“ pagalba praėjome visus taškus ir pabaigoje turėjome gauti lapelį-leidimą, kuri turėtume palikti paliekat pasienio teritoriją. Tas lapelis buvo vieno iš „fikserių“ rankose ir jis mums kol kas jo neduoda. „Fikseris“ suprato, kad mes jam pinigų nemokėsime, tad bando mus prigauti su valiutos keitimu. Sako, kad Iranietišką valiutą išsikeisti geriau pas jį, nes jau mieste tai vos ne dvigubai daugiau mokėsite. Aišku, kad šis veikėjas pučia arabus, bet jau vakaras ir kažkiek pinigų mums būtų neprošal. Turėjome kažkiek užsilikusių turkiškų lirų, tad išsikeičiame jas. Lapelio jis vis dar neatiduoda, sako va dar mūsų automobilį reikia dezinfekuoti, tai yra įvažiuoti į kaip automobilio plovyklos patalpas ir ten ją apipurkš kažkokiu tais skysčiu ir visa tai kainuoja, na dabar nepamenu kiek, bet įvardinta suma mums nepatiko. Aš jau visiškai užsiprainau ir pradėjau kelti balsą, kad čia yra per daug ir mes tikrai tiek nemokėsime. O jie vis tvirtina, kad čia teisinga suma. Tada atsitiktinai pamatau ant dezinfekcines užklijuotą lapelį kur šalia Iranietiškų hieroglifų mums pažįstami skaičiai. Kiek dabar pamenu, tai konvertavus gal būtų kokie 3 ar 5 doleriai. Sakau jiems, kad va čia tikra kaina ir yra, tad mokėsiu tik tiek, o jie vis tiek, lapelio neduosime kol nesumokėsi kiek jie prašo. Tada apsisukau ir einu į pastatą kur randasi tikri darbuotojai. Kai tik apsisukau ir pradėjau eiti pastato link, lapelis buvo greitai gražintas, bet klausimas dėl sumos kažkaip nepajudėjo. Į pastatą vis tiek nuėjau. Ten paklausiau kiek kainuoja dezinfekcija ir man patvirtino tą mažesnę sumą ir plius vienas iš darbuotojų nuėjo su manimi pažiūrėti, kad mūsų neapgaudinėtų. Jaunuolis kuris kartų su „fikseriais“ reikalavo didesnės pinigų sumos visas drebėjo ir įteikė man kvitą su mažesne suma.

„Fikseriai“ jau buvo nuėję atgal į savo vietą ir laukė sekančios aukos. Su mumis jiems nelabai pavyko. Praėjome dezinfekciją ir patraukėme vartų link. Ten reikėjo susirasti budelę, kurioje turėjome palikti savo lapelį-leidimą. Sustojus, prie mūsų ir vėl prišoko kažkoks veikėjas. Ši kartą daugiau panašus į bomžą. Jis bando vaidinti, kad čia dirba ir, kaip jam atrodo, bando man paaiškinti kur man eiti. Aš kaip ir pats suprantu kur turiu eiti ir pagalbos man nereikia, bet jis vis tiek eina šalia ir kažką tais burbą. Įeinu į budelę ir atiduodu lapelį. Prisiplakėlis vaidina, kad ne aš pats čia atėjau o jis mane čia atvedė. Leidimas palikti teritorija duotas. Einu link mašinos, o prisiplakėlis sako, kad turėčiau jam sumokėti dešimt dolerių. Aš nustebusiomis akimis į jį žiūriu. A tu durnas, galvoju. Sakau už ką tau tūrių mokėti? Jis kažką bandė dar prieštarauti, bet supratęs kad nieko nepeš, pasitraukė. Ir štai pravažiavus vartus mes patenkame į Iraną. Lauke jau beveik naktis. Sustojame pakraštyje ir padarome pirmą kolektyvinę nuotrauką Irane. Tamsu tai tamsu, bet dar reikia važiuoti. Iki Tebrizo dar apie kokius 270 kilometrų. Dar daug. Tebrizą pasiekiame jau gilią naktį ir po šiokių tokių paieškų susirandame nebrangų viešbutuką. Ilga diena buvo.

12 diena

Pirmas rytas Irane. Netgi gavome pusryčius. Nuostabu. Planavome trumpam išlįsti į miestą ir nueiti į Tebrizo turgų. Šis turgus vienas seniausių Artimuosiuose rytuose, bei didžiausias dengtas turgus pasaulyje. Na ir dar įtrauktas į pasaulio paveldo sąrašą. Skamba gerai, tad būtinai ten reikia nueiti ir viska pamatyti savo akimis.

Išėjus į miestą, pirmas dalykas kuris krenta į akis tai moteris su skaromis arba su juodomis čadromis. Vyrai apsirengę įprastai, su kelnėmis ir marškiniais. Gatvėse daug motorolerių bei Peugeot 405 automobilių, kurie gaminami Irane nuo devyniasdešimtųjų.

Daug laiko neturėjome, tad per turgų tiesiog prasibėgome. Kažko tokio įspūdingo mūsų akimis nepamatėme. Negaliu sakyti, kad nusivėlėme, bet kažko trūko. Belakstant po turgų sutikome vaikinuką kuris kartų su mumis gavo vizą Trabzone. Greitai jis čia atvyko, nors ir be savo transporto. Be jo matėme dar vieną užsieniečių porą, o daugiau tik vietiniai aplink. Iš kitos pusės čia lengva apsigauti, nes Irane turistų taip pat netrūksta, aišku ne tiek kaip tarkim Europoje, bet jų yra. Ir jie gali atvykti iš kitų Artimųjų rytų šalių, ir mums juos atpažinti būtų sunku.

Daug laiko neturime nes dar laukia kelionė į sostinę, į patį Teheraną, o tai dar šiek tiek virš 600 kilometrų. Kelionės metu buvo ir labai gražių vaizdų. Akį labiausiai džiugino spalvotos kelia sluoksnės kalvos. Didžiąją jų dali mačiau tik aš nes Andrejus ir Gintarė labai daug laiko praleido sapnuose.

Teheraną pasiekiame jau temstant. Artėjant prie sostinės automobilių srautas smarkiai išaugo. Vis dėlto apie 10 milijonų gyventojų o tai ir daugiau jei pridėsime miesto apylinkes. Įvažiavus į pati miestą važiuoti kai kuriomis gatvėmis buvo labai smagu. Nei vienas automobilis nejudėjo tiesiai, važiavimo trajektorijos buvo tokios keistos, kad teko greitai prisitaikyti. Man labai patiko, čia kaip ir savotiška atrakcija. Automobiliai, motoroleriai, žmonės einantys per gatvę bet kur ir bet kada. Žodžiu, viską reikia kontroliuoti. Ir kas keisčiausia nei vienos avarijos. Man tas vaizdas iki šiol akyse stovi.

Po klajonių po miestą pavyksta susirasti neblogą ir pigų viešbutuką. Rytoj turim visą dieną Teherane.

13 diena

Šiandien planuose pasivaikščioti po miestą ir pamatyti ką nors gražaus. Teheranas labai didelis miestas, bet kažkokių tais istorinių objektų ar labai jau lankytinų vietų nėra daug. Teherano turas pėsčiomis pradėdamas nuo turgaus. Bevaikštant po nieko neišsiskirianti turgų kažkur nuklydome. Pagal „Lonely Planet“ knygą kažkur turėjo būti armėniška cerkvė, bet vietoje jos radome kelis jaunuolius vartojančius narkotikus ir purvinus skersgatvius. Nusprendėme greitai nešdintis iš čia.

Gatvės perėjimas Teherane kaip ir vairavimas yra tam tikra atrakcija. Einant pėsčiųjų perėja vairuotojai nesustos, nes jiems ar tu eini per pėsčiųjų perėja ar perbėginėji bet kur yra tas pats. Einant per gatvę turi gerai matyti atvažiuojančias transporto priemones, o ypač turi saugotis motoroleriu, nes jie išvis važiuoja kaip nori.

Dar kas mums buvo neįprasta tai kaip tokio didžio mieste nėra kavinių ar restoranų. Na jų šiaip kažkur tikrai yra, bet matyt tenka gerai paieškoti. Tokią vieną vietą suradome. Tai buvo labai gražiai apipavidalinta kaljaninė. Kuri beje taip pat buvo nupaveiksluota ir „Lonely Planet“ gide. Gal tai vienintelė kaljaninė mieste? Vietos joje nebuvo daug, bet mums laisvas staliukas atsirado. Pasimėgavome gardžiais dūmais su arbata.

Beje, alkoholis Irane yra uždraustas ir juo niekur neprekiaujama, tad tenka mėgautis arbata bei limonadais. O iš tikrųjų kažkaip ir nesinorėjo nei alaus nei kitų alkoholinių gėrimų.

Nuvykome prie buvusios JAV ambasados, kurią per revoliuciją 1979 m. šturmavo nepatenkinti iraniečiai. Nuo to laiko JAV ir Irano diplomatiniai ryšiai buvo nutraukti. Tai gan nemažas kompleksas, kuriame yra įkurtas muziejus, bet į vidų, kaip supratome, nėra lengva patekti, na mes ir nebandėme. Ambasados sienos nupaveiksluotos antiamerikietiškais ir anti-semitiškais piešiniais, kelis iš jų pavyko nupaveiksluoti.

Paskutiniu metu situacija pasikeitė į gerą pusę, bet vis dar yra vietos deryboms bei santykių gerinimui. Dėl JAV gal situacija jau ir pasikeitė iraniečių galvose, bet Izraelis, tai tikrai priešas numeris vienas. Tuo teko įsitikinti viename iš miesto parkų kur vyko anti-Izralietiškas mitingas. Kaip tik tuo metu Izraelis bombardavo Gazos ruožą ir iraniečiai nusprendė palaikyti palestiniečius bei išeiti į gatves. Nepasakyčiau kad parke buvo daug žmonių. Parke buvo iškabinti plakatai su nuotraukomis bei angliškais užrašais kaip Haifa ir Tel-Avivas turi būti ištrinti nuo žemes paviršiaus. Norėjau visą tai nupaveiksluoti, bet susilaikiau, nes kas ten žino, prieis kokie Islamo policijos atstovai ir sulaikys ir dar apkaltins šnipinėjimu. Tiek to, nieko neprovokuosiu.

Tą dieną dar pasivažinėjome metro. Metro Teherane yra įdomus tuo kad yra atskiri vagonai tik moterims ir bendri. Moteris į mišrius taip pat gali eiti bet tik su vyro palyda, tad Gintarė ėjo kartu su mumis. Vagonas buvo pilnas, kaip sakant lietėmės beveik visomis kūno dalimis su bendrakeleiviais. Įdomiausia buvo stebėti kaip vietinių jaunuolių akis nužiūrinėjo Gintarę. Štai vienas jaunuolis eina per vagoną ir pardavinėja visokius niekučius, bet pamačius Gintarė nusišypsojo ir uždainavo. Po tokio pasivažinėjimo supranti, kad tas draudimas moterims slėpti save po apdarais paverčia vyrus išbadėjusiais plėšrūnais. Metro pasinaudojome kad nuvyktume prie Teherano simbolio - Azadi bokšto.

Štai daugiau mažiau viskas ką nuveikėme per dieną. Vakare grižus į savo „namus“ pasidėjome daiktus ir nuėjome į šalia esančia užeigėlę pavakarieniauti. Joje sutikome apie penkis jaunuolius iš Europos (nepamenu kurios šalies). Po Iraną jie keliavo dviračiais apie mėnesį dabar jau ruošėsi pakuotis keliauti namo. Smagiau pasišnekučiavome ir išsiskyrėme. Mums į Lietuvą dar ne laikas, praėjo tik trečdalis kelionės.

14 diena

Paliekame Teheraną ir traukiame į Irano pietus, į buvusią sostinę Esfahaną. Kelionė neturėtų būti ilga nes iki tikslo tik kažkokie tais 450 kilometrų. Tą progą pakeliui nusprendžiame užsukti į Kašaną. Apie jį radome geru komentarų “Lonely Planet” knygutėje.

Kažkaip nieko dar neparašiau apie Irano kelius, na turbūt kad jie tikrai geri. Duobių keliuose neteko matyti arba pajausti. Galbūt asfaltas vietomis ir ne pačios geriausios būklės, bet palyginus su Vidurinės Azijos keliais (kalba eina apie tam tikras pagrindinių kelių atkarpas) tai Iranas kelių atžvilgiu tiesiog tobulas. Kai kur bus nuotraukos kuriuose matysis keliai ir iš šių nuotraukų galėsite matyti kas yra kas.

Tam tikros kelių atkarpos Irane yra ir apmokestintos. Tai vyksta įprastai kaip ir Europoje. Kelyje įrengti pravažiavimai su budelėmis kur sėdi žmogus. Duodi jam pinigų ir važiuoji toliau.

Dar trumpai apie kurą. Kuro kainą Irane labai žema, ypač tai pasijautė po Turkijos. Litras benzino mums kainavo apie vieną litą arba apie 0.3 euro centų. Kiekvienoje degalinėje kur stodavome kaina buvo vienoda. Visada kaip pildavome kurą, degalinės darbuotojai naudodavo savo korteles, t.y. prieš pilant tą kortelę prabraukdavo. Kaip supratome, Irane yra kvotų sistema ir visi vairuotojai turi turėti tam tikras korteles kurių pagalba gali įsigyti tam tikrą kiekį kuro. Mūsų atveju tai už mus darė degalines darbuotojai. Už kurą mokėjome šiek tiek daugiau nei vietiniai. Kai kur buvo keista stebėti dideles eiles į degalinę kai į šalia esančia jokių eilių nebūdavo. Aišku visada važiuodavome ten kur tuščia. Kaina gi vienoda.

Tai va, važiuojant Kašano link prie vieno iš kelių mokesčio punkto mašina pradėjo skleisti keistą garsą, lyg kažkoks kalenimas, bet toks negarsus. Iki Kašano jau buvo nedaug, tad nusprendėme palaukti kai atvažiuosim, o po to sustoti ir pažiūrėti kas čia galėjo nutikti. Susiradome aikštelę ir atidarėme variklio dangtį. Na iš mūsų tokie mechanikai, tad tikriname tepalų lygį. Matome, kad tepalų nulis. Štai čia ir buvo problema. Na bent jau tai buvo kol kas vienintelė priežastis. Užsukame į šalia esančią užeigėlę ir teiraujamės žmonių kur galima įsigyti tepalų. Gerai kad vienas iš jaunuolių kalbėjo angliškai. Jis paaiškino savininkui ko mes norime ir tas iškarto mums parodė krypti kur reikėtu eiti. Šiandien buvo kaip ir nedarbo diena, daug kas nedirbo, tad nebuvome tikri kad rasime kažką ten kažkur, bet kitos išeities nebuvo. Bandome eiti. Paėjus šiek tiek mus pasiveja tas pats parduotuvės savininkas su savo mašina ir kviečia mus pas save. Turbūt pagalvojo, kad kur mes čia ką rasim. Na ir iš tikrųjų, klaidžiojome po rajoną ieškodami veikiančios parduotuvės. Bet deja, paieškos nesėkmingos. Vis tiek galvojau kažką rasime. Taip ir nutiko, pamatėme atidaryta garažą, prilėkėme ir mūsų laimei jie turėjo tepalo kuri sėkmingai, turbūt dvigubai brangiau, įsigijome. Valio! Skubame atgal prie automobilio, įpilame tepalo, užvedame automobilį. Kalenimo garsas buvo girdimas apie kokias tris sekundes o po to staigiai dingo. Štai problema ir išspręsta. Klausimas tik kur dingsta tepalas? Tepalo balų po automobilių niekada nematėme. Garuoja? Gal.

Kašane be automobilio problemų sprendimų, apžiūrėjome ir kelias lankytinas vietas, tai keli išlikę ir restauruoti pirklių rūmai. Apsilankėme prašmatniame Borujerdi bei Tabatėjų namuose, arba gal netgi rūmuose. Kartų su mumis buvo ir keli vietiniai, tai yra, iraniečiai turistai. Kašanas išsaugojo tradicinės persiškos architektūros pavyzdžius. Miestelis tikrai jaukus ir galbūt turėdami daugiau laiko pasiliktume jame bent jau vienai nakčiai. Bet mūsų grafikas įtemptas, tad keliaujame toliau, prieš paliekant miestelį užsukame į XVI a. persišką Fino sodą kuris yra įtrauktas į pasaulio paveldo sąrašą.

Artėjant vakarui pasiekiame Isfahaną, susirandame nakvynę ir dar trumpam išlekiame į miestą. Žmonių mieste daug. Rytoj laukia kalnas įspūdžių. Čia vis dėl to yra ką pamatyti.

15 diena

Isfahanas tai turbūt daugiausiai lankytinų objektų turintis ir gyvybingiausias miestas Irane. Įspūdingo grožio mečetes, didžiulis bei spalvingas turgus, viena didžiausių pasaulyje miesto aikščių, na ir aišku gausybė turistų, vėlgi daugiau vietiniai bei atkeliavę iš kaimyninių šalių, vakariečių taip pat buvo, bet tai kol kas mažuma. Isfahane planavome pailsėti bei pralesti visas dvi dienas. Kaip mums tai vienoje vietoje pralesti tiek laiko yra daug. Iš kitos pusės, ramiai viską apžiūrėsime. Pirmą dieną pradedame nuo pagrindinio objekto tai Naqsh-e-Jahan aikštės. Aikšte gal kokių pora futbolo aikščių dydžio. Viename gale Šacho arba Imamo mečetė, priešingoje pusėje įėjimas į turgų, iš vieno šono didžiuliai Ali Qapu rūmai o prieš rūmus randasi šeicho Lotfollah‘o mečete. Per visą perimetrą veikia įvairios parduotuvėlės. Apeiname visą aikštę o į Imamo mečetę nusprendžiame užeiti vakare. Dabar traukiame į turgų.

Isfahanas mus teigiamai paveikė, taip sakant, pakelė mūsų teigiamų emocijų lygi į aukščiausias aukštumas. Nes kai yra nemažai gražios ir istorinės architektūros, gražiai persiškais raštais bei motyvais dekoruotį restoranai, skanus bei neįprastas maistas, o dar aplink daug įvairių ir geranoriškai nusitekusių žmonių tai automatiškai gerai nuteikia. Nesakau, kad prieš tai buvo kas blogai, tiesiog Isfahane gavome tai ko norėjome.

Visą dieną bastėmės po miestą o vakare kartų su vietiniais išsidrėbėme Naqsh-e-Jahan aikštėje. Kiekvieną vakarą, ši aikštė užpildoma iki „kakliuko“. Iraniečiai ateina šeimomis. Pasitiesia kilimus, sugula bei vakarieniauja bei ruko kaljaną, vaikai laksto aplink o vyresni bendrauja.

Prisijungėme prie vietinių tik be kilimo ir vakarienės, tiesiog sukritome ant žemės užkūrėme savo kelioninį kaljaną bei išsitraukėme nardus. Netoli mūsų sėdėjo jaunuolių kompaniją kuri taip pat rūkė kaljaną ir vis žvalgėsi į mus ir šypsojosi vis kažką aptarinėdami. Kaip supratome kažką ne taip darome su kaljanu, tada vienas vaikinas iš jų grupės priėjo prie mūsų ir parodė kaip ir ką reikia daryti, plius pavaišino mus savo kaljano dūmais. Pabendrauti nepavyko nes jie nešnekėjo angliškai, tiesiog apsikeitėme keliais ranku gestais ir kalbėdami savo kalba.

Diena tiesiog tobula.

16 diena

Antrą dieną Isfahane norėjome skirti kitai miesto pusei. Planavome persikelti į kitą upės pusę ir aplankyti Armenų kvartalą Džolfą. Šiuo metu laiku upės nėra, matoma tik vaga, o joje smėlis ir žolė. Ši upė ne visada buvo sezoninė. Kaip supratau, visa tai daugiau susiję ne su pačia gamta, o su netinkamais valdžios sprendimais arba tiesiog su valdžios neveiksmingumu.

Upę kerta keli senoviniai tiltai, vienas iš jų per kurį ėjome turėjos 33 arkas ir vadinosi Sio Seh Pol. Vakare tiltas apšveičiamas.

Perėjus į kitą miesto dalį einame link armenų kvartalo. Kvartalas nedidukas. Jame norėjome aplankyti Vanko katedrą, bei muziejų, esanti katedros teritorijoje. Įėjimas aišku mokamas. Katedros vidus labai spalvingas. Visos sienos bei lubos ištapytos įvairiais bibliniais personažais bei susijusiais įvykiais.

Po turizmo dozės norėjosi pailsėti, tad patraukiame į baltų staltiesių restoraną su nesikandžiojančiomis kainomis. Padarėme ir keletą nuotraukų. Patiekalų būta įvairių bei įdomių. Šiaip Irano desertai tai atskira istorija, nieko panašaus neteko ragauti. Kiekvienas saldumynas vis kitoks, neįprastas.

Vienas iš populiariausių skanėstų tai morka džemo arba sulčių pavidalu. Vienas iš populiaresnių skanumynų kaip pastebėjome buvo ledai su morkų sultimis arba tiesiog morkų sultys, jų čia pilna visur, dar kiekviename viešbutuke pusryčiams visada gausi morkų džemo. Bandžiau išsiaiškinti iš kur toks potraukis morkoms, bet niekas negalėjo man atsakyti. Vienintelis paaiškinimas būtų, jog morkų tėvynė yra būtent Persija, čia jas valgo ir „geria“ ir visaip kaip vartoja jau daug amžių.

Vakarą ir vėl leidome Naqsh-e-Jahan aikštėje. Rytoj paliksime Isfahaną ir keliausime toliau į pietus iki Shirazo, pakeliui aplankant Persepolį.

17 diena

Širazas nuo Isfahano randasi nei per arti nei per toli, kažkur apie 500 kilometrų. Širaze planavome tik pernakvoti. Pakeliui į Širazą norėjome užsukti į senovės Persijos sostinę Persepolį ir pasižvalgyti į tai kas liko. Infrastruktūra šalia Persepolio, bei pati objekto teritorija atrodė pavargusi. Viskas atsiduoda 70-80‘aisiais.

Atvykus į vietą, nusprendėme savo automobilį pasistatyti arčiau įėjimo mokamoje aikštelėje. Kiek kainuoja nežinojome, bet kaina kaip ir neturėtų būti aukšta. Įvažiavus į aikštelės teritoriją darbuotojas pasakė kainą, kuri lig ir pasirodė didoka. Tada sakau, kad duotu čekį. Žiūrių, kad darbuotojas pasimetė. Aš pajutau kažką negero ir išlipau iš mašinos. Kitas darbuotojas, kuris turėjo čekius, greitai suplėšė mūsų čekiuką ir išmetė jį į šiukšlių dėžę. Na tada tapo viskas aišku. Apgavo. Kaina vis dėlto turi būti mažesnė. Pradėjau kelti balsą, kad jūs apgavikai ir panašiai. Darbuotojai dar bandė man kišti kažkokį tais „lievą“ čekį, bet aišku aš jo neėmiau ir toliau ant jų rėkiau, nes jau užkniso juodai. Už mūsų jau susidarė mašinų eilė. Darbuotojai norėjo kuo greičiau viską baigti ir tiesiog grąžino mums pinigus ir išvarė mus iš aikštelės. Mašiną teko statyti šiek tiek toliau, bet jau nemokamai.

Įėjimas į Persepolį mokamas. Apie Persepolį nerašysiu, nes visą istoriją rasite internete.

Čia Ir gražu ir tuo pačiu kažko trūksta. Teritorija kaip ir prie įėjimo taip ir viduje atrodo nesutvarkyta ir pavargusi. Apeiname viską ir dar užeiname į teritorijoje esanti muziejų, į kuri patekti reikia susimokėti papildomai. Susimokėjome, o jame nieko praktiškai ir nepamatėme, mažos patalpos ir eksponatų beveik nėra. Taip pat, ar tai remontas vyksta, ar dar kažkas. Persepolį palikome šiek tiek nusiminę. Gal per dideli lūkesčiai buvo. Na, pas mus su Iranu jau taip išeina, kažkaip tikimės daug visko.

Širazą pasiekiame jau gerokai po pietų. Susirandame hostelį ir išeiname trumpam į miestą. Mažai laiko skyrėme šiam miestui. Galbūt pabuvus ilgiau pamatytumėme, bei patirtumėme kažką įdomaus. Šį kartą tik trumpas turas po miesto turgų bei centrą.

Prisėdus trumpam poilsiui šalia mečetės mus angliškai užkabino keli jaunuoliai. Klausia kaip mums Iranas ir jo žmonės, bei kaip Iranas matomas pasaulyje ir būnant čia vietoje. Trumpai pasikalbėjome ir atsisveikinome. Pakeliu grįžtant namo dar kažkokį tais vietinį skanėstą nusipirkome. Kažkas panašaus į ledus.

Rytoj ir vėl į kelią. Po truputėli trauksime toliau į rytus. Keliausime į vėjo gaudyklių miestą Jazdą.

18 diena

Pajudame Jazdo link. Nors mums beveik visas Iranas kaip viena didelė dykuma, pavyzdžiui Jezdas yra labiau dykumoje nei Esfahanas. Čia galbūt kalbama apie oro temperatūra, nes Jezdas yra vienas iš sausiausių miestų Irane.

Į miestą atvykstame dar pakankamai anksti. Apsistojome svečių namuose pavadinimu „Silk Road Hostel“. Mūsų nuostabai jame susitikome su lenkais, kuriuos pavežėme Turkijoje ekstremaliu „Bayburt of Yolu D915“ keliu. Apsidžiaugėme pamate vieni kitus, lyg kaip kokie giminės. Į Jezdą jie atvyko šiek tiek ankščiau ir jau turėjo pakankamai laiko pasižvalgyti. Dar užsiminė, kad Jezdas kol kas jų mėgstamiausias miestas Irane. Siauros senamiesčio gatvelės ir moliniai namai, vėjo gaudykles ir „nelegali“ galimybe pasivaikščioti namų stogais, bei iš viršaus grožėtis miestų, bei stebėti vietinių gyventojų buitį. Na, mums irgi pasirodė, kad čia bus visai gražu ir nieko nelaukdami patraukėme į miestą. Ir iš tikrųjų, Jezdo jaukumas mums labai patiko. Vaikštai siauromis gatvėmis tarp molynukų. Žmonių senamiestyje nedaug, retkarčiais vienas kitas motociklas pralekia. Keliose vietose aptikome duonos kepyklą, bei metalo dirbtuvės, kuriose stebėjome vietinių auksarankių darbą.

Ant stogų lipti neišdrįsome, užsiropštėme tik ant vieno iš apleistų pastatų ir padarėme keletą gražių nuotraukų. Senamiesčio planas įgyvendintas, dabar keliaujame į judresnę miesto vietą. Norėjome pamatyti Amir Chakhmaq kompleksą bei aikštę. Šioje vietoje judesio buvo žymiai daugiau. Miesto centras vis dėl to. Aikštėje linksmai šūkaudavo grupė futbolą žaidžiančių vaikų. Prisėdome šalia ir stebėjome kaip vaikai konkuruodavo kas parodys geriausia apgaulingą judesį.

Aikštėje pastebėjome keletą vyrukų atrodančiu šiek tiek kitaip nei dauguma. Jų skiriamasis bruožas buvo ilgi apdarai arba tunikos, kurias dažniausiai nešioja Afganistaniečiai arba Pakistaniečiai. Su jais kažkaip netyčia užmezgėme kontaktą. Befotografuojant skirtingomis spalvomis apšviestą fontaną prie mūsų priėjo vienas iš jų grupės ir užkalbino. Pasirodo tai buvo Afganistaniečiai pabėgėliai atvykę tiesiai iš Kabulo. Na jie nevisai pabėgėliai, gal daugiau darbo emigrantai. Kvietė mus į Kabulą. Būtinai užsuksime ir ten, bet tik kai stabilizuosis padėtis neramumų kamuojamame Afganistane. Su Afganistaniečiais daugiau bendravo Andrejus, na o aš ir Gintarė bendravome su mus užkalbinusiu vietiniu Turkmėnų, kurio šeima pabėgo iš Turkmėnijos daug metų atgal, besislėpdama nuo bolševikų.

Smagus miestas ir smagi vakaro pokalbių kompanija. Miestas kitoks nei Esfahanas, turistų beveik nėra. Mieste daugiau ramybės. Norėtųsi pabūti ilgiau, bet laikas spaudžia. Rytoj gilyn į dykumą.

19 diena

Iš Jezdo planavom keliauti į Garmeh gyvenvietė dykumoje. Tai pati tikriausia oazė su datulių palmėmis ir moliniais namais. Iki Garmeh apie 300 kilometrų, tad laiko sočiai. Neskubame. Su Gintare dar spėjame apeiti senamiesčio dalį, kurioje nebuvome vakar. Papildomai nukeliaujame iki Zoroastriečių šventyklos. Jezdas kažkada tais buvo vienas iš pagrindinių Zoroastrizmo centrų. Jame ir aplink jį dar išliko keleri su šia religija susiję objektai. Pačiame Jezde taip pat gyvena ir nemažai šios religijos sekėjų.

Iš hostelio išsikrapštome šiek tiek po 11 ryto. Dar reikia prisipildyti kuro baką iki pat viršaus ir po to į kelionę. Sustojome degalinėje, užsipilame kuro ir... kažkas ne taip. Nuspaudžiau sankabos pedalą, o jis atgal neatšoka. Tiesiog prisispaudė prie dugno ir viskas. Na štai pirmas rimtesnis gedimas. Nutruko sankabos trosas. Viskas įvyko degalinėje mieste, ir dėl to labai nepergyvenome, nes netoliese buvo kažkas panašaus į auto servisą. Pasodinime Gintarę už vairo, o patys stumiame mašiną iki taip vadinamo servisiuko. Sustojome prie labai paprasto serviso, kur galbūt tik tepalą keičia ir dar kokius smulkius darbus atlieka. Darbuotojas nekalba angliškai, bet sugebame paaiškinti kas nutiko. Nediduko serviso darbuotojas pradėjo kažkam skambinti. Žodžiu, vyko gan rimtos tinkamo žmogaus paieškos. Na o mums belieka tik laukti ir tikėti, kad viskas bus gerai.

Opelių Irane kažkaip nematėme, tad kilo abejonių dėl detalių. Nors abejonių ir buvo, vis tiek galvojau, kad Iranas auksarankių tauta, tad vis tik ką nors sugalvos ir pritaikys mūsų Opeliukui. Gavome informacijos, kad tuoj turi privažiuoti žmogus, kuris mums galės padėti. Mūsų nuostabai privažiuoja lygiai toks pat Opelis kaip ir mūsų, baltas universalas. Iš jo išlipa nedidukas tvarkingai apsirengęs vyrukas. Iš bagažinės išsitraukia kelis trosų variantus ir atsidaręs variklio dangtį bando kažką ten žiūrėti. Stebime kas vyksta. Ir po kelių akimirkų pastebiu, kad kažkaip jo veido išraiška nepatenkinta. Supratome, jog trosai, ar antgaliai ant trosų, netinka. Tada mums pasakoma, kad tinkamas trosas bus už kokių keturių valandų. Sutinkame. Mums kaip ir kitų variantų nėra. Susitiksime prie automobilio apie penktą valandą vakaro.

Lauke labai karšta, tad nusprendžiame grįžti į Hostelį iš kurio ką tik išsiregistravome. Po miestą per tokį karštį vaikščioti visiškai nesinorėjo. Kažkaip prastumiame tas laukimo valandas. Grįžtame prie automobilio. Kol kas tylu. Servisiukas šalia kurio palikome automobilį uždarytas. Laukiame kol kas nors iš mums pažįstamų veidų pasirodys. Pirmas su motoroleriu atvažiavo servisiuko darbuotojas, toks visas pasipuošęs, akiniai nuo saulės, marškinukai, šypsena iki ausų. Šiek tiek neša į retro vyruką iš septyniasdešimtųjų. Po kurio laiko prie mūsų prieina du jauni žmonės, vaikinas ir mergina. Jie įnirtingai pradėjo mus kviesti užsukti pas juos į svečius, tai yra į jų parduotuvę bei ofisą, esanti čia pat šalia, kitoje gatvės pusėje. Na kol kas mūsų pagrindinio remontininko nėra, tad galim nueiti. Turėtų būti įdomu. Na ir ištiktųjų, buvo įdomus susitikimas. Nuveda mus tiesiai pas direktorių. Jis apsidžiaugia, pasodina mus. Savo darbuotojų paprašo, kad nupirktų ką nors mums pavaišinti. Pats pradeda mūsų klausinėti kas ir kaip. Po to pradeda pasakoti apie savo verslą. Parduotuvėje prekiauja medicinine įranga iš Vokietijos. Šiam verslui apie dešimt metų ir kaip supratome sekasi tikrai neblogai. Direktorius tiek įsijautė į pasakojimą, kad pradėjo pasakoti kaip jis buvo Europoje ir tame tarpe Vokietijoje ir neti pradėjo rodyti nuotraukas iš ten. Rodydamas nuotraukas vis įterpdavo kokį vokišką žodį ir sakydavo „kaip pas jus sakoma“.

Čia iš karto supratau, kad turbūt mus supainiojo su vokiečiais ir dėl to pasikvietė į svečius, bet šito kol kas garsiai nesakiau. Po kurio laiko atnešė vaišes, tai buvo kažkoks alia skanėstas. Kažkokie tais balti saldus “makaronai“ keistame bei saldžiame skystyje, rožių vanduo berods. Neįprastas skonis. Niekas iš mūsų šio patiekalo taip ir nebaigėme. Vėliau direktorius trumpam išėjo, o mes pasilikome pabendrauti su viena iš įmonės darbuotoju. Tada ir paaiškėjo, kad mes iš Lietuvos, o ne iš Vokietijos. Pabaigus pokalbį, mergina paliko mus ir atėjo kita, su kuria pratęsėme pokalbį. Bekalbant grižo direktorius ir pasitikslino iš kur mes. Kai gavo atsakymą, veide džiaugsmo nepamatėme, netgi kažkiek nusivylimo išraiška aplankė jo fizionomiją. Jis vėl išėjo ir kažką savo kalba, tik jau šiek tiek garsiau, išsakė savo darbuotojams, na matyt, kad jie normaliai neišsiaiškino iš kur mes ir kad rodė savo nuotraukas, kur jis vos ne su apatiniais, kažkokiems tai lietuviams, o ne didžiai gerbiamiems vokiečiams. Supratome, kad mums jau laikas eiti. Su visais atsisveikinome ir dar nusifotografavome. Visi darbuotojai buvo teigiamai nusiteikę ir jiems nebuvo svarbu iš kur mes. Smagi pažintis. Manau ir direktorius galu gale vis tik liko patenkintas šiuo susitikimu.

Grįžome prie savo automobilio ir už kelių minučių pasirodė mūsų gelbėtojas su Opeliuku. Viską sutvarkė per kokį pusvalandį. Atsiskaitėme, bei padėkojome, ir dar papildomai iš retro vyruko įsigijome dar vieną tepalo kanistrą. Jis nenorėjo imti pinigų, bet šiaip ne taip privertėme juos paimti.

Saulė po truputėli leidosi ir jau pats laikas judėti. Dar kartą atsisveikinome ir išvykome. Kaip minėjau anksčiau, turėjome pasiekti Garmeh miestelį-oazę dykumoje. Į Garmeh atvykome jau naktį. Mus pasitiko Ateshoni svečių namų savininkas ir šios vietos „dvasinis lyderis“, augalotas bei barzdotas vyrukas vardu Maziar. Labai charizmatiška asmenybė. Daug kartų mačiau jį nuotraukose, bet štai čia matau šalia ir dar spaudžiu ranką. Iranietis hipis.

20 ir 21 diena

Garmeh gyvenvietė niekuo neišsiskirtų ir vargu ar čia užsuktų turistas, na nebent pasiklydęs dykumoje. Jei ne vietiniai auksarankiai, kurie idėjos vedami restauravo kelių šimtų metų senumo pastatą, jame apsigyveno, bei įrengė ten svečių namus. Kaip pats Maziaras sako, tai pats pirmas hostelis Irane. Šiuo teiginiu suabejočiau, nes „Hippie trail“ laikais Irane turėjo būti ne vienas hostelis. Aišku, jei kalbame apie post revoliucinį Iraną, tai gal būt Maziaras sako tiesa.

Visas pastatas, kaip ir visi pastatai gyvenvietėje, padarytas iš molio. Šalia svečių namų randasi Sasanidų laikų tvirtovės griuvėsiai, taip pat moliniai. Būtų smagu jei ir šis objektas būtų restauruotas. Už svečių namų išsidrėkusios datulių palmių bei pistacijų plantacija, o už jų nedideli kalnai.

Ateshooni svečių namuose praleidome dvi dienas. Kaip supratome, šie namai beveik niekada nebūna tušti, čia pastoviai užsuka vis nauji keliautojai ir turistai. Maziaras yra menininkas-muzikantas, grojantis įvairiais etno instrumentais. Antros dienos vakarą jis surengė savo eilinį pasirodymą. Buvo užburiančiai gražu.

Dar vienas smagus momentas apie kurį norėčiau parašyti, tai Garmeh žuvys, taip taip, gyvos žuvys dykumoje. Garmeh oazė yra maitinama šaltinio vandens kuris atiteka iš kalnų, kurie randasi iš karto už datulių plantacijos. Vanduo maitina augalus iškastų kanalų pagalbą. Kai ėjome per plantaciją kalnų link, pastebėjome vandenyje žuvytes. Priėjus prie kalnų suradome ola iš kurios atiteka vanduo. Oloje buvo šiek tiek gilesnis ir didesnis baseinas kur plaukiojo daugybė mažų žuvyčių. Smagiausia dalis ta, kad kai įkiši kojas į vandenį žuvytės neišsilaksto, o po truputėlį pradeda „kandžioti“ kojas ir kuo toliau tuo intensyviau. Žuvų masažas tiesiog.

P.S. Ant svečių namų šaldytuvo aptikome magnetuką su lietuviškų užrašų „Šiluma atpigs dujas pakeitus biokuru“.

22 diena

Iš Garmeh oazės judame į Mešhedą (Masshad) miestą, kuris randasi Irano šiaurės rytuose. Netoli Turkmėnijos bei Afganistano sienų. Artėja į pabaigą mūsų viešnagė Irane.

Ką mes žinome apie Mešhedą? Na tai vienas iš švenčiausių šiitų miestų. Mieste randasi didžiulė pranašo Mahometo palikuonio Imamo Rezos šventykla. Ten yra ir biblioteka, valgomasis, muziejus, kapinės ir daugybe maldos vietų. Šį kompleksą aplanko milijonai šiitų piligrimų iš viso pasaulio. Ši šventykla atidaryta kiekvieną dieną ištisus metus. Mūsų planuose kaip tik ir buvo tikslas apsilankyti šioje šventykloje.

Iš Garmeh pajudėjome ankstyvą rytą. Pavalgius pusryčius greitai iššokome į automobilį ir pirmyn. Nemažą kelio dalį važiavome per mažiau judrius be vaizdingus kelius. Dykuma, druskos ežerai, kupranugariai, smėlio kopos, molinės šimtus metų skaičiuojančios gyvenvietės. Kelias iki Mešhedo ilgas, apie 800 kilometrų. Tirpstant kilometrams, priartėjome prie tankiau apgyvendintų vietovių. Įvažiavus į nedidelį miestelį užtaikėme ant religinės eisenos. Visi vyrai kolonoje apsirengė juodais drabužiais. Kolonos priekyje judėjo automobilis su kolonėlėmis pro kurias sklido į mikrofoną dainuojančio žmogaus daina lyg verksmas. Kolona taip pat dainavo. Buvo įdomų ir tuo pačiu keista stebėti šią eiseną. Prieš tai nieko panašaus matyti neteko. Gaila, kad neužfiksavome jokių šios eisenos akimirkų.

Artėjant prie Mešhedo prasidėjo „blokpostai“, tai padėjome dažniau stovinėti. Kartas nuo karto tikrino dokumentus ir įtartinai žiūrėjo tai į pasą tai į veidą, bei uždavinėjo nesunkius klausimus tokius kaip: „Koks Jūsų vardas?“. Kai atsakydavai, tada žiūrėjo į pasą ir tikrino ar sutampa. Klausimas ar jie išvis suprato kas ten parašyta ir kurioje vietoje yra mūsų vardai.

Po ilgos dienos kelyje pagaliau pasiekiame tikslą. Mešhede pagal „Lonely Planet“ knygutę susirandame pigų viešbutį. Privažiavus prie mūsų paskutinės nakvynės vietos Irane, aikštelėje pamatėme stovinti lipdukais apklijuotą automobilį. Tai „Mongol Rally“ dalyvaujantis ekipažas „Yak in Black“. Šalia automobilio nieko nebuvo, tad nuėjome į vidų teirautis kambario. Recepcijoje sėdėjo du vyriškiai europiečiai kurie ir buvo „Yak in Black“ komanda iš Norvegijos. Pabendravome trumpai ir užsiminėme, kad iškarto keliausime į Imamo Rezos šventyklą ir jie pasiprašė eiti kartų. Labai įdomiai ir iliustruotai visas pasivaikščiojimas su Norvegais jau yra aprašytas „Yak in Black“ bloge štai čia: http://mongolrally.no/the-rally-day-33-36.

Iš šventyklos grįžome taksi, na o mūsų nauji draugai nusprendė dar pasibastyti po miestą. Kaip jau minėjau tai buvo paskutinė naktis Irane, rytoj laukia Turkmėnija.

23 diena

Paskutinė diena Irane. Labai neskubame nes iki Turkmėnijos sienos čia pat, o Turkmėnijos sostinė Ašchabadas randasi šalia sienos, tad užtrukti neturėtume. Prieš paliekant Iraną dar norėjome padaryti paskutinį apsipirkimą. Bevažiuojant užmatėme kažką panašaus į prekybos bazę. Aš jau nieko nepirkau, nes kaip ir viską buvau nusipirkęs ankščiau. Gintarė dar norėjo nusipirkti skanių Iranietiškų saldainių su pistacijomis, o Andrejus daug morkų džemo. Galu gale visi viską rado ir susėdus į mūsų Opeliuką pajudėjome sienos link.

Iš Mešhedo iki Ašchabado apie 280 kilometrų, o tai tikrai nedaug. Gan greitai pasiekiame sieną. Iš pradžių Irano pusės procesai. Eilių nėra ir atrodo, kad turėtume viską greitai praeiti, bet tik nežinome kaip, nors nesudėtinga ir išsiaiškinti. Be mūsų dar buvo pagyvenusi pora keliaujanti motociklu. Pasienio teritorijoje kaip ir įvažiuojant į Iraną yra savo „fikseriai“, vienas iš jų nieko nesitaręs nusprendė mums padėti, nors mes jo neprašėme. Na gerai galvoju, pats kaltas, vis tiek jam nieko nemokėsime. Atlikus visas procedūras, jis man telefono ekrane užrašo sumą, o aš į jį žiūrių ir sakau, kad tau aš nieko nemokėsiu nes tavęs padėti niekas neprašė. Piktai pažiūrėjo į mane ir dar kažką bandė aiškinti, bet supratęs, kad nieko negaus, apsiramino.

Pajudėjome Turkmėnijos link. Įleidus pro vartus mus pasitinka Turkmėnijos prezidento Gurbanguly Berdymuchamedovo portretas. Turkmėnija tai viena iš izoliuočiausių šalių pasaulyje. Beveik visų šalių piliečiams reikalingos vizos. Šalyje apsilanko tikrai labai mažai turistų. Sunkumai gauti vizą, plius mažai lankytinų objektų, bei neišvystyta infrastruktūra. Dažniausiai čia gali sutikti, tokius pačius keliautojus kaip mes, dviratininkus, bei „bakpakerius“ keliaujančius po visą regioną. Nors jeigu tai būtų normali šalis iš jos būtų įmanoma išspausti nemažai. Čia kas liečia turizmo sektorių. Mes į šalį įvažiavome su tranzitine 5 dienų viza. Sunkumų ją gauti nebuvo. Vienintelis klausimas buvo dėl datos. Kaip jau rašiau pačioje pradžioje, viza turi konkretų įvažiavimo laiką ir jeigu mes būtume kur nors užstrigę dėl gedimo ar dar kokių kitų priežasčių, galėjome ir nespėti patekti į tranzitinės vizos „langą“. Šį kartą viskas pavyko. Sieną kirtome kaip tik pirmą vizos galiojimo dieną.

Įvažiavus į Turkmėnijos pasienio teritoriją prasidėjo vaikščiojimai nuo langelio prie langelio, nuo kabineto prie kabineto. Už visas procedūros susimokėjome apie 150 JAV dolerių. Daugoka, žinant, kad šalyje pabūsim tik tris dienas. Gavome dokumentą kur buvo žemėlapis su pažymėtu maršrutu nuo kurio teoriškai negalime nuklysti. Paskutinė procedūra turėjo būti automobilio daiktų tikrinimas, bet šito išvengėme. Darbuotojas atsisėdo į automobilį, bei pasiūlė ir man prisėsti, o tada sako, kad tiek to netikrinsiu, vis dėlto vienoje šalyje gyvenome 70 metų. Na gal ir vienoje šalyje, bet tikrai ne tiek metų. Bendras įspūdis tai, kad viską praėjome greitai ir sklandžiai, visi draugiški bei pusiau malonus. Na aišku, kur tau nebus, palikome apie 150 JAV dolerių ir nevisai aišku už ką.

Nuo pasienio iki Ašchabado visai čia pat. Į miestą įvažiuojame iš „fasadinės“ pusės, t.y. iš tos pusės kur matomas vien tik marmuras. Iš pradžių atrodo kaip miestas vaiduoklis, nei žmonių, nei mašinų, bet pravažiavus kelias sankryžas padaugėja judėjimo, na o dar po kurio laiko privažiavus senąją miesto dali ir žmonių atsirado ir automobilių. Be problemų susiradome kur nakvoti. Čia praleisim tik vieną naktį, o rytoj po pietų miestą paliksime.

Mūsų viešbutuko kieme buvo kavinė-restoranas, kur ir nusprendėme pavakarieniauti bei atsigerti alaus, kurio nematėme apie dvi savaites. Po tokio ilgo važiavimo kaip ir nutolome nuo namų, bet patekus čia pasirodė, kad grįžome ne tik į Lietuvą, bet dar ir kažkiek metų atgal. Šiek tiek sutemus dar nusprendžiame pasivaikščioti po šalia esanti parkelį. Viskas gražu, sutvarkyta tik nulis žmonių.

P. S. Ašchabado nuotraukų taip ir nepadarėme :-(

24 diena

Atsikėlėme gana anksti. Daug ką reikia nuveikti. Planavome bent kažkiek apžiūrėti futuristinę Ašchabado dalį. Gerai kad dar rytas, ne taip karštą. Išradžių užsukome į turgų. Šiaip pasižvalgyti, išsikeisti valiutos bei ką nors nusipirkti. Nusipirkome didžiulį arbūzą, pakeliui kur nors suvalgysime. Toliau patraukėme į miestą. Gatvės tuštokos. Toks jausmas, kad visi važinėja automobiliais, arba sėdi namie. Miesto dydis ir žmonių skaičius visiškai neproporcingi. Ašchabadas garsėja auksinėmis prezidentų skulptūromis bei marmuriniais neįprastos ir neskoningos architektūros pastatais. Momentais buvo labai keista einant šaligatviais. Prieini kažkokį tais pastatą šalia kurio stovi kareivėlis (neaišku kokiu tikslu). Šis jaunutis kariškis tau sako, kad toliau šaligatvių negalima eiti, tad pereikite į kitą pusę ir eikite toliau. Taip kelis kartus nutiko. Vėliau artėjant prie prezidentūros pastato priėjome prabangią autobuso stotelę su televizoriumi bei kondicionieriumi. Dar labiau priartėjus prie prezidentūros, kuri buvo kitoje plačios gatvės pusėje pamatėme kaip mums įnirtingai pradėjo mojuoti milicininkai. Iš rankų judesių supratome jog mums tiesiog liepia greičiau nešdintis iš čia. Mes šiek tiek pasimėtėme, bet po to nusprendėme toliau nebeiti. Ne žmonėms visi šie pastatai ir sutvarkyta aplinka, tikrai ne.

Grįžome prie savo automobilio ir susiruošėme kelionei. Keliausime į Karakumų dykumos gilumą. Turėjome pasiekti tokią keistą vietovę pavadinimu „Pragaro vartai“. Kai tik pirmą kartą apie šią vietą išgirdau iškarto užsinorėjau ten. Praėjo gal kokie tris metai ir aš jau pakeliui prie „Pragaro vartų“.

„Pragaro vartai“, tai degančių dujų krateris dykumoje. Dujos dega be sustojimo jau virš keturiasdešimt metų ir neaišku kada nustos. Pagal informaciją Vikipedijoje: „1971m. geologai, gręždami paviršių, atrado didelę požeminę ertmę, pripildytą dujų. Ertmė įgriuvo ir susidarė ~70 m skersmens duobė. Kad būtų išvengta nuodingų dujų nuotėkio, ertmė uždegta, tikintis, kad dujos sudegs per kelias dienas. Tačiau Darvazos dujų duobė tebedega iki šiol.“

Po kelių valandų dykumos keliais privažiavome nusukimą prie pragaro vartų. Kelias pradžioje kylantis ir smelėtas ir man iškarto kilo įtarimas, kad su mūsų automobiliu bus sunku čia pravažiuoti. Vis dėlto pabandau laimę, bet deja nesėkmingai. Prie mūsų privažiavo vietinis vaikinukas su „IŽ“ motociklų ir siūlo pavėžėti mus iki kraterio su savo motociklų, aišku už pinigus. Mes trise, o jaunuolis neatrodo patikimai. Sakome kad ne. Tada vaikinukas užsiminė, kad pavažiavus keliu šiek tiek toliau yra keli namai ir užeiga kurioje mums gali padėti. Nusprendžiame taip ir padaryti.

Privažiavus užeigą šalia pamatome ir „Mongol Rally“ ženklą rodantį į pastatą. Suprask, čia vieta kurios mums reikia. Šioje dykumos vietoje įsikūrusi kavinė, o aplink ją yra dar keli nameliai. Čia kaip ir kokia oazė vidurį dykumos. Pasiteiraujame kas galėtų padėti suorganizuoti nuvykimą iki kraterio. Tokį žmogų be vargo randame. Tas žmogus tai kaip ir vietos šeimininkas ar prižiūrėtojas, jaunas vaikinukas, kurio vardo nepamenu. Pažadėjo suorganizuoti transportą bei apnakvindinti mus pas save kavinėje už 80 JAV dolerių. Sutikome. Kito varianto nebuvo. Nors, esu skaitęs, kad iki kraterio galima nuvykti ir su automobiliu tokiu kaip mūsų, bet matomai reikia žinoti kuriuo keliu važiuoti. Pati kavinė ir jos aplinka savotiškai sužavėjo mane. Tai kaip salelė juroje kurioje verda gyvenimas. Aplink sukiojasi keli neaiškus, bet draugiški vyrukai. Neaiškus dėl to, kad nesupranti ką jie čia veikia. Nei jie dirba, nei daro kažką, tiesiog būna ir tiek. Būtų neblogas trumpo metro filmas apie šią vietą, pagalvojau.

Saulė jau praktiškai nusileido ir būtų jau pats laikas patraukti link ugnies kraterio. Mus informavo, kad transporto priemonė jau kaip ir pakeliui, tad sušokome į vieno nieko neveikiančio vyruko mašiną ir patraukėme link susitikimo vietos. Apie transporto priemonę, kurią turėjome nuvykti iki „Pragaro vartų“, nieko nežinojome, galvojome, kad bus koks visureigis, ar kažkas panašaus. Kai pamatėme, nustebome, tai buvo visas „Kamazas“. Tokių buvau dar nematęs. Tai buvo, sakykim, „Kamazas-Autobusas“. Šis sunkvežimis turėjo didelę kabiną keleiviams vežti. Greitai sušokome į vidų ir patraukėme tikslo link. Lauke jau buvo praktiškai tamsu. Važiuojant smėlio kopomis pro „Kamazo“ langus tolumoje pamatėme šviesą, kuo tamsiau tuo geriau ją matėme. Privažiavus prie kraterio pasidarė visai tamsu.

Aš kelis metus laukiau šio momento kai gyvai pamatysiu šį vaizdą. Mane aplankė džiaugsmo banga, kad pagaliau aš čia, šalia. Šimtai kartų peržiūrėtos šio kraterio nuotraukos internete ir štai aš pats stoviu šalia jo ir darau tas pačias nuotraukas, tik šį kartą jos mano. Iš kraterio mūša nežmoniškas karštis. Per daug artintis nepageidautina, nes gali iškepti kaip šašlykas, arba tiesiog įkristi. Prie kraterio sutikome dar kelis smalsuolius. Vieni iš jų buvo du australai, kuriuos berods jau mačiau Ašchabade. Padarėme fotosesiją ir pilni įspūdžių palikome šią vietą. Keliautojai dažniausiai nakvoja šalia kraterio, na o mes grįžtame į kavinukė pabendrauti su vietiniais, pasimėgauti alumi ir vietiniais patiekalais, bei gerai išsimiegoti. Iš tikrųjų, smagiai pavakarojome, su šeimininku pavyko įdomiai pabendrauti. Papasakojo mums apie gyvenimą ir darbą kavinėje, apie Turkmėnistaną ir jo prezidentą. Taip pat apie vorus dykumoje ir dar vieną mažiau žinomą kraterį kažkur dykumoje, kurio dugno net nesimato.

Prieš miegą dar pasėdėjau kieme. Aplink tamsa, o toli dykumoje matosi degančio kraterio skleidžiama šviesa. Miegojome pačioje kavinėje kartu su visais darbuotojais ir kitais veikėjais. Kai kurie iš jų miegojo lauke. Smagi ir įsiminanti diena.

25 ir 26 dienos

Šiandien turėjome palikti Turkmėnistaną. Mūsų laukė ilga kelionė toliau per Karakumų dykumą Uzbekistano link. Prieš paliekant nakvynės vietą vienas iš keistų vietinių veikėjų paprašė dovanos. Na kažko atminčiai. Sako, kad vis tiek paliksim ar išmesim. Žvalgausi po bagažinę ir galvojų ką gi čia tokio padovanojus. Termosas puiki dovana, pamaniau. Žmogus apsidžiaugė gavės iš mano rankų tokią „unikalią“ dovaną, net vaikščiojo ir rodė kitiems ką gavo.

Trumpi pusryčiai, atsisveikinimas su vietinių kolektyvų, bendra nuotrauka ir mes vėl kelyje. Kelias kol kas geras, tad stengiamės važiuoti kuo greičiau. Pakeliu sutinkame Australų „Golfą“. Kaip supratome, jie turėjo turistinę vizą ir važiavo su gido palydą. Juos sustabdė milicininkų patrulis. Mums šį kartą pasisekė. Vėliau jau stabdė mus ir bestovint mus aplenkė tie patys Australai. Dokumentų patikrinimas ir tiek, jokių priekabiavimų. Kelias po kurio laiko suprastėjo iki tokios kokybės, kad važiavome jau nebe keliu o šalia jo. Vienas įdomus momentas buvo kada privažiavome tiltą kuris buvo visiškai skylėtas. Dar tokių vaizdų neteko matyti.

Įveikus Karakumus atvažiavome į apgyvendintą teritoriją, kurį eina palei siena su Uzbekistanu. Kunya Urgench buvo didžiausias miestas pakeliui. Jame dar yra ir lankytinų objektų. Bent trumpam stabtelsime pasižvalgymui. Lankytini objektai, tai nuo viduramžių išlikę mauzoliejai bei minaretas. Senasis Urgenčas savo laikais buvo garsiausias bei didžiausias miestas Šilko kelyje. Bet Čingischanas, bei kiti užkariautojai viską sugadino savo apsilankymu.

Išlikę statiniai nekokios būklės ir reikalaujantis kokybiškos restauracijos. Visas kompleksas kiek skaičiau įtrauktas į Pasaulio paveldo sąrašą. Užsukome į arčiausiai kelio stovinti mauzoliejų. Jame buvo keistas kvapas, lyg čia būtų tualetas. Pasirodo čia praktiškai jis ir buvo. Mauzoliejuje yra laiptai vedantys kažkur žemyn, negiliai, o ten pamačiau moteriške kuri jau baigė savo reikalus ir pasitvarkius sijoną greit užbėgo aukštyn. Va tau ir istoriniai UNESCO saugomi objektai. Išėjus į lauką pamatėme artėjančią spalvingų moterų bei „bahuriukų“ grupę. Kai kurių vietinių moteriškių apdarai labai išskirtiniai, apranga visai nepanaši į Vidurinės Azijos stilių, jos rengiasi kaip kokioje Afrikoje. Ryškus ilgi sijonai bei įdomiai susuktos skaros ant galvos. Žodžiu, ant galvos susuka kažkokius tai bokštus. Bendras vaizdas atrodo tikrai originaliai. Jie, pamate mus, pradėjo rodyti į fotoaparatus, suprask reikia nusifotografuoti. Na ką, pradedame fotosesiją tiesiog šalia mauzoliejaus. Aš ir Andrejus su „bachurais“, Gintarė su moteriškėmis. Spalvingos nuotraukos gavosi. Padėkojame vieni kitiems ir iškeliaujame savais keliais. Jie apžiūrinėti architektūros, na o mes Uzbekistano link.

Siena kirtome gan paprastai ir greitai. Automobilių nulis. Pasieniečiai viską patikrino, sutvarkėme dokumentus ir mes jau pamėgtame Uzbekistane. Aš jau trečią kartą lankausi šioje šalyje. Pirmoji stotelė Uzbekistane bus Chivos mieste. Apsistoti planavome pas tuos pačius žmones, jiems netgi vežėme nedidelį suvenyrą, „Etno“ arbatų rinkinį.

Privažiavus prie svečių namų prie mūsų iš karto pribėgo šeimininkė, be problemų mus pažino ir netgi sakyčiau apsidžiaugė. Chivoje pralesime dvi naktis, o po to keliausime į Bucharą ir Samarkandą. Taip, važiuosime tais pačiais keliais. Aprodysime Gintarei pagrindines turistines vietas.

Chivoje šį kartą jau neapsiejome be suvenyrų pirkimo. Iš praeito karto žinojome, jog suvenyrus geriausia pirkti čia. Platesnis pasirinkimas ir žemos kainos lyginant su Buchara ir Samarkandu. Man netgi pavyko rasti kokybiškai ir gražiai padarytą nardų lentą, kurią nedvejodamas įsigijau.

27 ir 28 dienos

Pirmoji stotelė pakeliu iš Chivos buvo Buchara. Apsistojome naujoje vietoje nei prieš tai, praktiškai pačiame senamiesčio centre. Aš ir Andriejus norėjome nusivesti Gintarę į užeigą kurioje 2013 m. valgėme vieną skaniausių plovų. Galvojome, kad nuo mūsų svečių namų toli eiti nereikės, tačiau klydome. Nemažas tas senamiestis pasirodo. Ir patiems nusibodo eiti. Atėjus į užeigą užsisakėme šašlykų, nes plovas būna tik pietų metų. Šašlykai tiesą pasakius nuvylė. Na nebuvo taip jau blogai, bet norėjosi, kad būtų mažiau plėvių. Kitą dieną turėjome ten užsukti ir paskanauti plovo. Gal plovo porcija viską ištaisys. Deja ir plovas nuvylė. Vis dėl to suprastėjo ši vieta arba tiesiog 2013 m. mums labiau pasisekė. Kitas variantas tiesiog visada rinktis naujas vietas.

Naujų vietų taisyklė negaliojo Chivos bei Samarkando svečių namams. Atvažiavus į Samarkandą iš karto nuvykome į jau gerai žinoma Bahodir hostelį. Vis tas pats mielas bei nutriušęs kiemas su apdulkėjusiais kilimais. Tie patys šeimininkai. Nors ir neprekinės išvaizdos, bet turintis labai teigiamą keliautojus traukiančią aurą Bahodir hostelis ir vėl mus priglaudė. Beje, vienas iš šeimininkų mus be vargo pažino. Na, pažino turbūt dėl to, kad buvome ir vėl su Opeliu, t.y. buvome pilnos komplektacijos. Jeigu būtų tik Opelis arba mes be Opelio, kažin ar ką prisimintų. Trumpas turas po Samarkandą ir nauju keliu traukiam į Tadžikiją.

29 diena

Šį kartą Pamyro greitkeliu nevažiuosime, tačiau kalnų sistema pro kurią skriesime vadinasi Pamyro Alajus, tai kaip ir tam tikrą Pamyro dalį vis tik kabinsime. Į Tadžikiją įvažiavome pro vakarinę šalies pusę. Tadžikai pasienyje net nustebo pamate automobilį lietuviškais numeriais su vairuotoju lietuvių, nes iki šios dienos automobiliai iš Lietuvos šią sieną kirto vežami pačių tadžikų.

Iki Dušanbe dar buvo toli, tad nakvynės vietą nusprendėme pasirinkti Istaravšano mieste. Šiam miestui daugiau nei 2 500 metų, tačiau būnant mieste to nesijaučia. Nėra nei išsiskiriančio senamiesčio nei senus laikus menančių architektūros paminklų. Tiesa, jų šiame mieste kažkiek yra, tik jų reikia paieškoti.

30 diena

Ryte sulaukėme netikėto kvietimo. Pastate kuriame buvome apsistoję vyko vestuvės. Mus pakvietė, ar tai jaunosios tėvas, ar tai kažkas iš vestuvių organizatorių. Žodžiu, patekome į tą dalį kurioje rinkosi vien vyrai. Pasodino mus už stalo ir pavaišino plovu bei kitomis gerybėmis. Buvo ir nejauku ir tuo pačiu įdomu. Vienintelė moteris salėje buvo Gintarė. Ilgai vestuvėse neužsibuvome.

Prieš paliekant Istaravšaną norėjome užsukti į turgų pasižvalgyti, bei pasižiūrėti kaip yra gaminami vietiniai peiliai. Istaravšanas garsėja savo peiliu meistrais, tad norėjome užeiti į dirbtuves ir gal netgi įsigyti kokį gražų suvenyrą. Dirbtuvės įsikūrusios šalia turgaus viename iš pastatų, kiekvienas meistras turi savo atskirą „garažiuką“. Įrankiai kuriuos naudoja meistrai labai paprasti, kai kurie netgi priešistoriniai. Pasižvalgius po dirbtuves apsistojome pas vieną iš meistrų, pas kurį ir įsigijome tris vienodus peilius, kiekvienam po vieną, ir dar papildomai šis meistras ant naujai įsigytų peiliu išgraviravo „Pamir Rally 2014” užrašą. Puikus suvenyras.

Iš Istaravšano pajudėjome Dushanbe link, bet sostinės dar nepasieksime, o apsistosime prie nuostabaus kalnu ežero Iskanderkul. Tai tikrai graži vieta. Tik atvykus įsikūrėme stovyklavietėje, pasistatėme palapinę, ilsimės bei bendraujame. Vaizdas nuotraukose lyg būtum ne Tadžikijoje, o kažkur Tailande prie jūros. Truko tik palmių.

31 diena

Finišo diena. Šiandien jau busime Dušanbe, bet iki jo dar reikia nuvažiuoti. Turėjome du variantus kaip nuvažiuoti iki sostinės. Galima važiuoti pagrindiniu keliu per blogai pagarsėjusi Anzobo tunelį arba aplenkti tunelį važiuojant per Anzobo perėją. Pasirinkome kelią per tunelį, nes per Anzobo perėja pabijojome važiuoti, kelias neasfaltuotas bei kelio kokybė nėra žinoma, plius užtruktume žymiai ilgiau. Žodžiu, atsisakėme papildomų nuotykių. Na taip manėme iš pradžių, kol neįvažiavome į tunelį. Tunelio ilgis penki kilometrai ir pagalvotum kas čia tokio, tunelis juk pagrindiniame kelyje, lyg ir nieko ypatingo, bet nėra viskas taip parasta. Tunelio statybos prasidėjo dar tarybiniais laikais, tačiau atidarytas jis buvo tik 2006 m. Iki šiol tunelio įrengimas nėra užbaigtas. Visur vanduo, kelias duobėtas, jokios ventiliacijos ir apšvietimo. Šis tunelis dar vadinamas mirties tuneliu ne veltui. Užstrigus spūstyje gali uždusti prikvėpavus išmetamųjų dujų. Mes kaip tik patekome į tokią spūstį, pasidarė tikrai nejauku. Užsidarėme langus ir stebime kas vyksta. Tunelio darbininkai be jokių kaukių laksto ir kažką reguliuoja. Spūstis susidarė dėl tunelyje vykdomu kažkokių tais darbų. Ties vieta kur vyko darbai buvo tik viena juosta automobiliams pravažiuoti. Nežinau kodėl, bet į tunelį buvo įleistas sunkvežimis kursi negalėjo pravažiuoti pro vietą kur vyko darbai, tad visi sustojo. Stovėjome apie gerą pusvalandį kol atsirado kažkoks judėsis. Mes ištrukome ir pajudėjome toliau, pakeliui pasigaudami ne viena gilią duobę, kurių nesimato dėl tunelyje esančio vandens. Kai pamatėme šviesą tunelio gale apsidžiaugiau. Tikrai gera patirtis.

Atvykus į Dušanbę ilgai nedvejodami patraukėme į jau žinomą mums vietą, svečių namus, kuriuose apsistojome per praeitą kelionę. Svečiu namuose man buvo netikėta sutikti tą patį kirgizą gidą kuris vežioja turistus po Pamyrą. Jam tai taip pat buvo netikėta. Apsidžiaugiau dar ir dėl to, kad turėsime kam parduoti inventorių, kurio mums nebereikės. Kirgizas papasakojo, kad jo sunūs labai džiaugėsi praeitais metais iš mūsų įsigyta palapine.

Tai buvo paskutinė Gintarės diena, nes jau kitą rytą jį turėjo skrydį iki Maskvos, o po to į Vilnių. Mes dar turėjome laiko, nes reikėjo perduoti automobilį „Habitat for Humanity“ organizacijai.

32 ir 33 dienos

Ankstų ryta išslidėjome Gintarę, o patys nuvykome į Habitat for Humanity. Atvykome į jų biurą, smagiai pasišnekučiavome. Įteikėme savo dovanas, bei gavome smulkių dovanelių iš jų. Perrašėme mašiną organizacijai bei atsisveikinome iki kito karto, na aišku padarėme ir bendra nuotrauką.

Kitą dieną mūsų laukė skrydis į Maskvą, o iš Maskvos į Vilnių. Viskas taip pat kaip ir praeitą kartą, tik dabar į Vilnių turėjome skristi iš to pačio oro uosto. Rusijos vizos nebereikėjo.

Tai buvo antroji mūsų kelionė ir kaip pasibaigus pirmai, taip ir po antros, mintyse virė planai apie trečią maršrutą. Šį kartą „Pamir Rally“ maršrutas turėjo eiti per Kaukazą.